Asmenybės / XVII vidurio - XVIII a.
Grįžti

Mykolas Kazimieras Pacas (1624–1682)

Karo vadą dievino kareiviai ir gerbė priešai
Mykolas Kazimieras Pacas gimė 1624 m. tuometinio LDK vėliavininko (karo pareigūno) Petro Paco ir Elzbietos Šemetaitės šeimoje. Nieko nežinome apie jo studijas, tačiau nuo jaunystės jį sutinkame kariuomenėje. M. K. Paco karjera buvo dora ir pelnyta. M. K. Pacas perėjo kone visus kariuomenės laiptelius (nuo karališkojo pulkininko)
         
  M. K. Pacas perėjo kone visus kariuomenės laiptelius (nuo karališkojo pulkininko) ir tapo vyriausiuoju kariuomenės vadu – LDK etmonu.  
         
ir tapo vyriausiuoju kariuomenės vadu – LDK etmonu. Juo didikas buvo paskutinius gyvenimo 15 metų (1667–1682). Nors tuo metu LDK retai dalyvavo aktyviuose kariniuose veiksmuose, po Tvano karo su švedais ir rusais (1655–1667) kariuomenėje buvo daug bėdų, neišspręstų klausimų, politinių intrigų. Įtampą kariuomenėje kėlė nemokami atlyginimai, kurie 1662 m. kainavo gyvybę LDK lauko etmonui Vincentui Korvinui Gosevskiui. Šioje situacijoje M. K. Pacas pasirodė kaip sumanus vadas ir talentingas diplomatas. Jis visuomet palaikė kariuomenę, todėl turėjo didžiulį autoritetą ne tik tarp savo kareivių, bet ir tarp politinių priešų. Už atsidavimą kariuomenei, karinius pasiekimus jis buvo vadinamas „sarmatų Herakliu“.
         
  Už atsidavimą kariuomenei, karinius pasiekimus jis buvo vadinamas „sarmatų Herakliu“.  
         
LDK etmonas M. K. Pacas vykdė kariuomenės reformas, leido universalus, įvedė kariuomenės vidaus gyvenimo taisykles, karo teismų nuostatus, ketino Vilniuje įsteigti karo mokyklą. M. K. Pacas buvo tinkamas ir teisingas kariuomenės vadas. Daugiau laiko karinėse stovyklose nei patogiose rezidencijose ar politinėse diskusijose praleisdavęs M. K. Pacas liko nevedęs. Susitvarkyti asmeninį gyvenimą, atrodo, jam pristigo laiko.

     
  M. K. Pacas garsėjo drąsa, sumanumu ir atviru būdu. Buvo tiesmukas, bet teisingas. Kartais neišvengdavo karštų konfliktų. Pasakojama, kad 1652 m. jis stojo į dvikovą su jaunu lenkų didiku Jonu Sobieskiu ir gerokai jį pamokė. Jonas Sobieskis po 22 metų tapo Lenkijos karaliumi, todėl jo santykius su M. K. Pacu temdė nesutarimų šešėliai.  
     
Etmono tikėjimas įkvėpė vieną brangiausių LDK baroko perlų
M. K. Pacas išsiskyrė pamaldumu. Štai Krokuvos vyskupas Andriejus Tžebickis 1678 m. rugsėjo 29 d. laiške M. K. Pacui prašė pagalbos Katalikų bažnyčiai: „Šviesus didgali Jo Malonybe Vilniaus vaivada, mano pone ir broli. Itin gerbiu J[usų] M[alonybės] drąsius ir didelius darbus, dėl kurių labai džiaugiuos ir Dievui dėkoju, kad mūsų laikams Abiejų Tautų Respublikai suteikė tokį herojų JM, kuris gąsdina mūsų priešus ir gina mūsų abiejų tautų šventą tikėjimą. Todėl linkiu, kad tie laurai, kuriuos JM daugybę kartų gavai ir visus žaliuojančius atidavei Tėvynei, nuolat visus krikščionių dorybės spindulius aplinkui skleistų. Žinau, kad JM Dievo palaiminimo sieki teikdamas išmaldas, laikydamasis pasninko, užrašydamas pamaldžias fundacijas, nuolat dalyvaudamas pamaldose, ir tokiu būdu sau nuopelnus telki Danguje, o man JM esi didžiausias pavyzdys.“ Ir tai nebuvo baroko laikui būdingas mandagumas ar perdėtas pagarbos rodymas. Daug kitų istorinių faktų rodo M. K. Paco pamaldumą. Pacas priklausė įvairioms bažnytinėms brolijoms, gausiai dalino išmaldą, itin palankus buvo įvairioms vienuolijoms. Merkinėje perstatė parapinę bažnyčią, Ratnyčioje jėzuitams pastatė naują, rėmė Vilniaus bernardinus, jėzuitus, prisidėjo prie Vilniaus Šv. Jono bažnyčios remonto. Dosniai apdovanojo Vilniaus Laterano kanauninkų vienuolyną, kuriems pastatė ir savo lėšomis dekoravo Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčią. Nors plataus išsilavinimo didikas neturėjo, bet reiškėsi kaip puikus meno mecenatas. Bažnyčia dekoruota tuometiniame LDK kontekste naujoviškai, moderniai: taip gausiai stiuko lipdyba nebuvo panaudota nei vienos bažnyčios dekore. Pacas parinko dailininkus, tikrino jų tinkamumą, tardavosi dėl vaizduojamų scenų. Bažnyčioje panaudota daug ikonografinių temų, nepamiršti ir didikui artimi kariuomenės motyvai. Viena koplyčia skirta šv. riteriams kankiniams – kariuomenės ir karių šventiesiems globėjams.
Ar po  Šv. Petro ir Povilo bažnyčios prieangiu ilsisi... šventasis?
M. K. Pacas mirė staiga, tikriausiai, jį ištiko širdies smūgis. Išvykęs iš Vilniaus, vakare skundėsi skrandžio negalavimais, apsistojo Vokėje. Išgėrė degtinės, kuri turėjo padėti virškinimui, ir, gausiai prakaituodamas, užmigo. Naktį, gydytojams nesitikėjus, prasidėjo agonija... 1682 metų balandžio 4 d. 1 val. 15 min. „sarmatų Heraklis“ atidavė sielą. Dar 1675 m. surašytame testamente M. K. Pacas dosniai apdovanojo įvairius vienuolynus, bažnyčias, giminaičius, tarnus, smulkiai aprašė, kaip turi vykti jo laidotuvės, kur ir kaip jis turi būti palaidotas. „Mano kūną turi paguldyti į paprastą juodą karstą, jokia medžiaga, juolab šilkine, neapmuštą, su nudažytu kryžiumi.
 
Įdomybė
 
1802 m. remontuojant Šv. Petro ir Povilo bažnyčią netyčia aptiktas ir jos fundatoriaus, LDK etmono M. K. Paco karstas. Didiko kūnas, praėjus 120 metų po mirties, rastas beveik nepasikeitęs. Net liežuvis buvo išlaikęs raudonį. Katalikų bažnyčioje negendantis kūnas laikomas šventumo požymiu. Tiesa, šalutiniu.
 
 
Tada privačiai, be jokių procesijų ir palydų ar iškilmių bei pasaulietinės pompastikos į Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčią nuveža ir pastato ten ant grindų be jokios pakylos, tik tegu šešias žvakes uždega, kol vyks šv. Mišios už mano sielą“, – rašė didikas. Jis uždraudė savo laidotuvėse įvairius nekrikščioniškus papročius, nenorėjo, kad būtų sakomas pamokslas (paprastai pamokslai perdėtai girdavo mirusįjį). Palaidoti prašė slapta, niekam nepranešus, vienam ar dviem testamento vykdytojams težinant, vėliausiai trys dienos po mirties. Žinia apie etmono mirtį greitai pasklido po šalį. Vieną pagrindinių M. K. Paco prašymų testamento vykdytojai išpildė – jį palaidojo paprastoje kriptoje, po jo paties statytos Šv. Petro ir Povilo bažnyčios prieangiu. (Tuo tarpu jo giminaitis Kristupas Zigmantas Pacas, kuris Pažaislyje irgi prašė būti palaidotas po prieangiu, ten įsirengė erdvią koplyčią, kurioje turėjo stovėti prabangūs antkapiai.) M. K. Pacas palaidotas po prieangiu mediniame karste, nepažymėjus vietos, kurią kasdien mindo bažnyčią lankantys parapijiečiai. Galbūt toks didiko realus, o ne baroko epochoje populiarus demonstratyvus nusižeminimas saugo Šv. Petro ir Povilo bažnyčią. Ji niekada nebuvo uždaryta. Reta Lietuvos bažnyčia tuo gali džiaugtis.

Mindaugas PaknysK. Bobiatyński. Michał Kazimierz Pac – wojewoda wileński, hetman wielki litewski. Działalność polityczno-wojskowa. Wydawnictwo Neriton, Warszawa, 2008.