Kūryba / XV-XVI a.
Grįžti

Mykolas, vardu Venclovas, arba Mykolo Lietuvio asmenybės mįslė

Vienas žinomiausių ir daugiausiai tyrinėtų Renesanso epochos LDK literatūros veikalų yra 1550 m. lotynų kalba parašytas traktatas „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“. Jis nėra anoniminis, – autoriaus asmenvardis, kaip buvo įprasta tais laikais, įkomponuotas į antraštę, – ir vis dėlto nemažas būrys mokslininkų ilgai aiškinosi autorystę.
     
  Pagrindinė neaiškumų priežastis – ypatinga, netipinė rankraščio kelionės į spaudą istorija. XVI amžiaus vid. parašytas ir valdovui Žygimantui Augustui dedikuotas veikalas nebuvo išspausdintas tuo laikotarpiu. Teksto autorius linko į protestantizmą, tikriausiai priklausė Radvilų globojamam Lietuvos evangelikų ratui. Matyt, šie ir pasirūpino publikacija: traktatas buvo nusiųstas į kalvinistų valdomą, spaustuvėmis garsėjantį Bazelio miestą Šveicarijoje. Tačiau ten rankraštis ilgai atgulė ant lentynos, kol jį rado naujas leidyklos savininkas ir nusprendė išspausdinti, sudėjęs krūvon su Jono Lasickio knygele „Apie žemaičių dievus“. Leidinys pasirodė jau XVII a. pr. – 1615 metais. Juo tyrinėtojai ir remiasi, nes rankraštis neišliko.  
     
Mįslingas parašas nuvedė klystkeliais
Problema ta, kad leidėjas senąją dedikaciją pakeitė nauja, knygoje neliko autoriaus parašo. O lotyniškoje antraštėje jo vardas nurodytas kilmininko linksniu: Michalonis Lituani. Lituani reiškia „Lietuvio“ – tai prievardis, rodantis pilietinį autoriaus patriotizmą, juo papildyti savo asmenvardį buvo
         
  Lituani reiškia „Lietuvio“ – tai prievardis, rodantis pilietinį autoriaus patriotizmą, juo papildyti savo asmenvardį buvo įprasta XVI a. Lietuvoje.  
         
įprasta XVI a. Lietuvoje. Galvosūkiu mokslininkams tapo pirmasis junginio žodis – Michalonis. Remiantis analogija su lotyniškas asmenvardžiais Cato, Cicero, Nero, kurių kilmininkas – Catonis, Ciceronis, Neronis (todėl šiuos asmenis lietuviškai ir vadiname ne „Katu, Ciceru, Neru“, bet Katonu, Ciceronu, Neronu), išeitų, kad Papročių autoriaus asmenvardžio vardininkas – Michalo. Tokia forma labai primena slaviško vardo Michail liaudiškus variantus Michajlo, Michajla. Tai paskatino ne vieną tyrinėtoją traktato autoriaus ieškoti tarp XVI a. LDK bajorų rusėnų. Kadangi knygoje rašytojas teigia savo akimis matęs vergų prekybos uostą totorių chanate, apie Maskvą irgi rašo, tarsi ne sykį ten lankęsis, be to, sakosi buvojęs Kijevo žemėse ir tikrinęs ten gynybines pilis, pradėta ieškoti oficialiuose XVI a. vid. dokumentuose asmens, vardu Michail ar Michajlo, kurio biografijoje būtų atitinkamų duomenų.
         
  Kurį laiką ši hipotezė vyravo, tačiau ji nuo pradžių buvo „pritempta už ausų“.  
         
Toks asmuo buvo rastas: tai bajoras, kilęs iš Kijevo apylinkių, LDK samdomosios kariuomenės dalinio vadas, dokumentuose įrašytas kaip Michajlo Tyškevič. Nuspręsta, kad jis ir bus parašęs „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“.
Kurį laiką ši hipotezė vyravo, tačiau ji nuo pradžių buvo „pritempta už ausų“. Kruopščiai išnagrinėjus M. Tyškevičiaus biografiją, nebuvo aptikta jokių duomenų apie jo universitetines studijas, o traktatas parašytas švaria renesansine lotynų kalba, demonstruojamas nemenkas apsiskaitymas ir geras Biblijos išmanymas. Be to, penktasis teksto skyrius aiškiai rodo autorių mokėjus ne vien lotynų, bet ir lietuvių kalbą, o LDK bajorai ukrainiečiai nekalbėjo lietuviškai. Trečia, tekstas rašytas ne stačiatikio, o katalikiškai auklėto žmogaus, užsikrėtusio protestantizmo idėjomis. Galiausiai, bet kuris Renesanso autorius lotyniškame tekste būtų pavartojęs tik lotynišką, kanoninę „Mykolo“ vardo formą – Michael (kilmininkas būtų Michaelis, ne Michalonis).
Ne Mykolas, o Mykolo sūnus
     
  Belieka manyti, kad Michalonis – tai ne vardas, o slapyvardis, greičiausiai – iš tėvo vardo kilusi pravardė, bevirstanti pavarde. Pavardės XVI a. vid. buvo dar naujas reiškinys, ne privalomas, o greičiau prestižo dalykas. Jos nebuvo oficialiai fiksuojamos, jų darybos neapibrėžė jokios formalios taisyklės, kiekvienas galėjo susikurti pavardę pagal savo skonį ir poreikius, taip pat turėti neribotą kiekį jos variantų. Visos Europos humanistai kaip įmanydami lotynino savo vardus ir pavardes, sagstė prie pastarųjų lotyniškas galūnes. „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“ parašiusiam autoriui, kuris tikėjo, kad lietuvių kalba tiesiogiai kilusi iš lotynų, turbūt atrodė, kad lietuviška jo pavardė skamba visai lotyniškai. Taigi Michalo gali atspindėti pavardę Mykola ar Mikola.  
     
Kita vertus, lotynų kalboje yra nemažai žodžių, kurių vardininkas niekuo nesiskiria nuo kilmininko (pvz., vard. Neapolis, kilm. Neapolis), tad galbūt numanomasis vardininkas yra ne Michalo, bet Michalonis. To meto lotynų kalboje ch dažniausiai reiškė garsą k, vadinasi, tarti reikėtų Mikalonis (jei su minkšta lotyniška l, tuomet Mikalionis). Ši lietuviška pavardė gali būti padaryta iš dviejų vardų: Mykolo arba Mikalojaus.
         
  Ne itin tikslų, bet tradiciškai nusistovėjusį veikalo „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“ autoriaus slapyvardžio lietuviškąjį variantą „Mykolas Lietuvis“ ne kartą mėginta pakeisti tai „Michalonu Lietuviu“, tai „Mikal(i)oniu Lietuviu“.  
         
Lotyniškai tie vardai skamba
 
Įdomybė
 
Tyrimai parodė, kad vienas žinomiausių ir daugiausiai tyrinėtų Renesanso epochos LDK literatūros veikalų „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“ autorius, tadiciškai vadinamas Mykolu Lietuviu, iš tiesų – bajoras, kilęs nuo Maišiagalos, Lietuvos didžiojo kunigaikščio kanceliarijos sekretorius Vaclav Mikolajevič. Taigi lotyniškoje antraštėje nurodytas  Michalonis nurodo ne vardą, o tėvavardį arba iš jo besiformuojančią pavardę.
 
skirtingai – Michael ir Nicolaus, tačiau lenkų kalboje virto Michał bei Mikołaj, o iš jos atkeliavo į lietuvių kalbą jau supanašėję.
Po tokių samprotavimų buvo prieita išvada: tuose pačiuose XVI a. vidurio dokumentuose reikia ieškoti bajoro, kilusio iš lietuviškai kalbančių LDK teritorijų, dalyvavusio diplomatinėse pasiuntinystėse į Krymą bei Maskvą, mokėjusio lotynų kalbą, kurio ne vardas, o tėvavardis būtų Mykolas arba Mikalojus. Toks asmuo buvo nustatytas: tai bajoras, kilęs nuo Maišiagalos, t. y. etninis lietuvis, Lietuvos didžiojo kunigaikščio kanceliarijos sekretorius lotyniškosios korespondencijos reikalams (tai reiškia, kad lotynų kalbą turėjo mokėti puikiai). Kanceliarine slavų kalba rašytuose to meto dokumentuose jis figūruoja kaip Vaclav Mikolajevič. Vaclav – slaviška vardo forma, lotyniškai tas vardas rašomas Venceslaus, anuometinėje lietuvių kalboje plito tarpinė forma Venclovas. Mikolajevič – rusėniškas tėvavardis, reiškiantis „Mikalojaus sūnus“.
Dėl aptartų priežasčių ne itin tikslų, bet tradiciškai nusistovėjusį veikalo „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“ autoriaus slapyvardžio lietuviškąjį variantą „Mykolas Lietuvis“ ne kartą mėginta pakeisti tai „Michalonu Lietuviu“, tai „Mikal(i)oniu Lietuviu“. Šiuo metu manoma, kad tikrasis rašytojo vardas buvo Venclovas, o jo tėvavardinė pavardė lietuvinama kaip „Mikalojaitis“.

Eglė Patiejūnienė
Marcelinas Ročka, Mykolas Lietuvis, Vilnius: Mokslas, 1988.