Medicina, sveikata / XVIII vidurio – pabaigos
Grįžti

Naujoji medicina Vilniuje

Naujoji medicininė mintis Lietuvoje pradėjo reikštis XVIII a. 7 dešimtmetyje. Dėmesys medicininei praktikai ir teorijai siejosi su naujaisiais laikais iškelta tiksliųjų ir gamtos
 
Įdomybė
 
Prancūzas gydytojas Jokūbas Briotė (Jacques Briotet; 1746–1819), anatomijos ir praktinių chirurginių operacijų demonstratorius, 1785 m. pirmasis Lietuvoje pradėjo skiepyti nuo raupų.
 
mokslų samprata. Jos sklaida Lietuvoje susijusi su Vilniaus vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio dvaro aplinka. Būtina paminėti pastarojo favoritą kunigą Stanisławą Siestrzencewiczių. Šis konvertitas, kurio tėvas išpažino kalvinų tikėjimą, kelerius metus gyveno Vokietijoje, mokėsi Frankfurto universitete, kur „gilinosi į Locke’o, Pascalio, Leibnizo, Wolffo ir Tomasiuso raštus“, po to – Varšuvos misionierių seminarijoje ir 1763 m. tapo Vilniaus vyskupijos garbės kanauninku. Jis dažnai pavaduodavo Vilniaus vyskupą, šiam išvykus į užsienio šalis.
Pirmieji medicinos mokslo šviesos spinduliai
S. Siestrzencewiczius išvertė į lenkų kalbą ir 1769 m. Vilniuje išleido J.McKenzie’o knygą Chronical History of health and most efficacious means to conserve it („Sveikatos priežiūros menas ir jos istorija“). Antrasis leidimas pasirodė 1775 metais. Šis veikalas, išleistas Vilniuje I. J. Masalskio pasiūlymu, nebuvo sporadiška vyskupo užgaida ar atsitiktinis leidybos produktas. Vyskupą veikė iš Vakarų Europos sklidusios naujos medicinos
         
  Vyskupą veikė iš Vakarų Europos sklidusios naujos medicinos teorijos ir fiziokratų idėjos, todėl jis bandė realizuoti plačią asmens higienos ir sveikatos profilaktikos programą.  
         
teorijos ir fiziokratų idėjos, todėl jis bandė realizuoti plačią asmens higienos ir sveikatos profilaktikos programą. Daugelio medicinos šakų, ypač simptomatologijos (mokslas tiria ligų simptomus), patologinės anatomijos (mokslas nagrinėja organizmo ląstelių morfologinius ir funkcinius pakitimus įvairių patologijų metu), akušerijos, epidemiologijos (mokslas tiria užkrečiamųjų ligų plitimo priežastis ir sąlygas), higienos pažanga skatino Rytų Europos, sykiu Lietuvos ir Lenkijos medicininės praktikos modernėjimą. Palengva išstumdama tradicinius gydymo būdus empirinė Apšvietos medicinos mintis piršo kokybiškai naują kovos su ligomis, epidemijomis ir mirtimi logiką, kurios finalą Bažnyčia traktavo kaip sielos ir kūno harmoniją. Kita vertus, dėl filantropizmo (koncepcija, pabrėžianti natūralumą (gamtiškumą), protą ir geradarystę) įtakos prasidėjęs visapusis kūno lavinimas bylojo apie naują antropologinių pažiūrų sistemą.
     
  Įkandin S. Siestrzencewicziaus 1770 m. Povilas Ksaveras Bžostovskis (Paweł Ksawery Brzostowski, 1739–1827) išleido medicinos vadovėlį, kuriame išdėstė principus, kaip suteikti pirmąją pagalbą. Jis buvo skirtas Povilavos Respublikos valstiečiams ir tapo viso krašto įvykiu (Povilavos Respubliką valdė prezidentas – pats dvaro savininkas; gyvavo 1769–1795 metais).  
     
Akušerijos pradžia Lietuvoje
1775 metų spalį Vilniaus vyskupas I. J. Masalskis rašė J. Gintautui-Deltuviškiui, jog būtina felčerių mokykla žmonių sveikatai prižiūrėti, o Edukacijos komisijai siūlė atkreipti dėmesį į sveikatos apsaugos mokslą. Šiuos užmojus įgyvendinti vyskupui padėjo prancūzų gydytojas Mykolas Renjė (Nicolas Regnier, 1746–1800) su kuriuo I. J. Masalskis susipažino pirmosios savo kelionės po užsienį metu Strasburge.
         
  Paklojo pamatus akušerijos mokslui Lietuvoje, įkurdamas akušerių mokyklą ir dešimties lovų gimdyvių skyrių Vilniaus Šv. Roko ligoninėje.  
         
Jie kartu grįžo į Lietuvą, o 1773 m. Vilniaus vyskupas jį pasiuntė į Paryžių studijuoti akušerijos. Mykolas Renjė paklojo pamatus akušerijos mokslui Lietuvoje, įkurdamas akušerių mokyklą ir dešimties lovų gimdyvių skyrių Vilniaus Šv. Roko ligoninėje. Šiuo skyriumi jis rūpinosi kartu su žmona. Idant ligoninė turėtų geresnes darbo sąlygas, I. J. Masalskis perleido jai savo rūmus Sereikiškėse. Sunku pasakyti, ar gimdymo metu gydytojas naudojo žnyples, nes jos atsirado Anglijoje ir XVIII a. II p. dar buvo menkai žinomos. Tačiau aišku, kad naujosios patalpos buvo švarios ir gerai vėdinamos. Sunku pasakyti, ar M. Renjė išmanė savo darbą. Jo amžininkas, Vilniaus universitete dirbęs vokiečių gamtininkas ir antropologas Johanas Georgas Forsteris (1754–1794) laiškuose rašė, kad M. Renjė „visai nieko neišmano ir savo pacientes tvarkingai vieną po kitos varo į kapus“. Svarbiame akušerijos traktate A Treatise on the Management of Pregnant and Lying in Women („Traktatas apie nėščiųjų ir gimdyvių priežiūrą“), išleistame 1773 m. Londone, C. White’as pabrėžtinai rašo apie patalpų švarą ir dažną vėdinimą.
I. J. Masalskio švietėjiškos idėjos ir darbai
Tokia filantropinė Vilniaus vyskupo I. J. Masalskio veikla nebuvo atsitiktinis fragmentas. 1771 metais jis rašė Šv. Jono bažnyčios klebonui Adomui Ancypai, jog įsteigėme Vilniuje naują prieglaudą pamestinukams ir tiems vaikams, kurie patys negali išgyventi. Taip pat jis įpareigojo kleboną surasti žindyvių.
         
  1785 metais Vilniaus vyskupas išleido rekomendacijas vienuolynų vyresniosioms, kad šios įsileistų gydytojus apžiūrėti sergančias vienuoles, organizuotų joms ilgesnius pasivaikščiojimus lauke.  
         
1785 metais Vilniaus vyskupas išleido rekomendacijas vienuolynų vyresniosioms, kad šios įsileistų gydytojus apžiūrėti sergančias vienuoles, organizuotų joms ilgesnius pasivaikščiojimus lauke. M. Renjė medicininę praktiką darniai papildė kito prancūzų gydytojo Jokūbo Briotė (Jacques Briotet; 1746–1819) darbai. Jis kurį laiką vertėsi medicinine praktika Liono ligoninėje. Šis prancūzas, anatomijos ir praktinių chirurginių operacijų demonstratorius, 1785 m. pirmasis Lietuvoje pradėjo skiepyti nuo raupų.
Lietuvoje ir Lenkijoje svarstymai apie sveikatos priežiūrą tuo metu jau buvo įgavę platų užmojį. J. Wybickis savo „Patriotiniuose laiškuose“ (1777–1778) išdėstė visą sveikatos apsaugos ir špitolių kūrimo programą.
     
  I. J. Masalskis nuo aplinkinių kritikos gynė italų gydytoją Stefano Bisio, dirbusį Vilniaus akademijoje nuo 1763 metų. Jis pirmasis Vilniuje viešai atliko kūno skrodimą, kurį aprašė atskirame veikale, ir tyrinėjo psichines ligas, kurias aprašė 1772 m. Vilniuje išėjusiame darbe.  
     
Eligijus Raila