Ženklai, simboliai / XVIII vidurio – pabaigos
Grįžti

Naujųjų miestų simboliai

Miestų reformos ir miestiečių sambrūzdisKetverių metų seimo laikotarpiu priimti įstatymai miestams skatino Lietuvos miestiečių judėjimą visoje LDK teritorijoje. Šis judėjimas buvo aktyvus dabartinės Lietuvos teritorijoje. Miestų įstatymai atvėrė kelią miesteliams siekti privilegijų ir juridiškai tapti miestais.
         
  Miestų įstatymai atvėrė kelią miesteliams siekti privilegijų.  
         
Prieš Ketverių metų seimo reformas visoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje savivaldos teisėmis naudojosi apie 20 miestų, o 1792 m. jų skaičius viršijo šimtą, juridiškai (privilegijomis patvirtintų savivaldos teisių) skaičius siekė aštuoniasdešimt penkis. Nors įstatyme buvo deklaruota, kad šios lengvatos yra skirtos praeityje savivaldos teisėmis besinaudojusiems miestams ir miesteliams, kuriuose vykę bajorų seimeliai, Lietuvoje miestiečių judėjimas peržengė reformų autorių lūkesčius ir sėkmingai plėtėsi mažuose miesteliuose.
     
  Iš 74 miestų, kuriems 1791–1792 m. suteiktos valdovo privilegijos, tik 12 praeityje epizodiškai naudojosi magdeburginėmis teisėmis. Didžioji dauguma naujųjų miestų prieš reformas buvo miesteliai. Miestais jie tapo tada, kai reformų metais įgijo savivaldos teisių, beveik nepriklausomai nuo savo ūkinio ir ekonominio potencialo bei gyventojų skaičiaus.  
     
Įsijungusios į miestiečių judėjimą, miestelių bendruomenės 1791 m. rugpjūtį rinkosi savivaldas ir dalyvavo miestiečių apygardų suvažiavimuose, kuriuose kartu su kitais miestiečiais rinko apeliacinius teisėjus ir atstovą į seimą. Bendruomenės pradėjo rūpintis, kaip gauti valdovo privilegiją, kuri turėjo patvirtinti savivaldos teises – teisę išrinkti savo magistratus ir vykdyti savarankišką, įstatymų apibrėžtą miesto teisinį bei ekonominį gyvenimą.
Senieji ir naujieji miestų herbaiMiestų savivaldų veiklą atspindėjo miesto savivaldos pareigūnų vedamos knygos (posėdžių protokolų, aktų, teismo), valdovo privilegijomis suteikti miestų herbai ir antspaudai, savivaldų darbo vieta – rotušės. Šie simboliai buvo akcentuojami 1791–1792 m. valdovo privilegijose.
     
  „Leidžiame tam miestui pasistatyti rotušę [magistrato] posėdžiams ir miesto teismams... Kad tas miestas tiek teismo, tiek ir miesto valdymo reikalais išrašams ir įstaigos raštams naudotųsi tam tikru garbės ženklu, suteikiame tokį herbą, kokį nuo seno turėjo, būtent tris prancūziškas lelijas raudoname lauke. Leidžiame tam miestui naudoti tą herbą antspauduose ir visokiuose ženkluose“, – rašyta 1792 m. gegužės 12 d. Jurbarko privilegijoje.  
     
Jurbarkas naudojosi savivaldos teisėmis anksčiau, todėl jam buvo patvirtintas senas miesto herbas. Dauguma naujųjų miestų gavo naujuosius herbus, kurie ir šiandien yra šių miestų simboliai.
         
  Dauguma naujųjų miestų gavo naujuosius herbus, kurie ir šiandien yra šių miestų simboliai.  
         
Privilegijoje jie buvo ne tik aprašyti, bet ir nupiešti. „O kad tas miestas tiek teismo reikaluose, kaip ir miesto valdymo [reikaluose], išrašuose ir įstaigos raštuose naudotųsi tam tikru garbės ženklu, suteikiame jam tokį herbą, koks čia nupieštas matomas, t. y. skydą su trimis baltomis lelijomis; šį herbą leidžiame šiam miestui naudoti antspauduose ir visokiuose ženkluose“, – rašoma miestu 1791 m. gruodžio 12 d. tapusiu Rumšiškių privilegijoje.
Dėkingumas ir lūkesčiai atspindėti heraldikojeSavivaldžių miestų herbus ir antspaudus tyręs Edmundas Rimša atkreipė dėmesį, kad XVIII a. pab. Lietuvos miestų heraldikoje dominavo karinės, religinės-hagiografinės (hagiografija – šventųjų gyvenimų aprašymai) tematikos herbai bei remiantis bajoriška tradicija sukurti herbai.
         
  Hagiografija – šventųjų gyvenimų aprašymai.  
         
Naujųjų miestų herbų paskirtis – jų naudojimas beveik išimtinai savivaldų antspaudams. Privilegijose herbas buvo piešiamas daugiau antspaudui nei herbui. Antspaudams spalvos nebuvo svarbios, todėl sumenko heraldinių spalvų reikšmė.
Į Lietuvos heraldiką skverbėsi naujovės. Herbuose atsirado retai Lietuvoje sutinkami devizai. Žemaitijoje karinės tematikos herbuose sutinkami šūkiai: Akmenės herbe – „Už laisvę“, Šakynos herbe – „Už teisingumą ir laisvę“, Ariogalos herbe – „Pirmiau neteksime gyvybės, nei laisvės“. Stiprėjant miestams, augo miestiečių simpatijos karaliui Stanislovui Augustui, kaip miestiečių globėjui. Šiaulių ir Ašmenos herbuose pasirodė užrašai: „Stanislovo Augusto atminimui“. Ukmergės miestiečiai, atsidėkodami valdovui ir, matyt, bajorui vaitui Juozapui Kučevskiui, išrūpinusiam valdovo privilegiją miestui, išsirinko herbą, kuriame jiems atskiru užrašu išreiškė „Amžiną dėkingumą“. Užpalių herbo devizas liudijo miestų reformų viltis: „Miestus augina prekyba“.
     
  Naujųjų miestų reikalų ir teismų dokumentai nutrūkus reformoms buvo naikinami, o 1793–1794 m. miestų reformų priešininkai nurodė likusius visus mažųjų miestų dokumentus atiduoti į valstybės archyvą. Todėl tik maža dalis naujųjų miestų dokumentų išliko iki šių dienų.  
     
Miestų rotušės: simbolis ir kasdienybė
Svarbiu miestų simboliu buvo rotušės. Jų skaičius sparčiai augo reformų metais, nes 1791–1792 m. savivaldos privilegijose pažymėta, kad įgijusiam savivaldos teises miestui leidžiama turgaus aikštėje „miesto posėdžiams ir teismams“ pastatyti rotušę.
 
Įdomybė
 
Šiandien Lietuvos Respublikos teritorijoje turime tik tris rotušes – Vilniaus, Kauno, Kėdainių (taip pat – Merkinės rotušės, cariniu laikotarpiu paverstos cerkve, pamatus). Rotušių buvo daugiau, tačiau XVIII a. pabaigoje joms skubiai reikėjo remonto. 1789 metais savo rotušės jau neturėjo Biržai. Didelės rotušių rekonstrukcijos XVIII a. antroje pusėje įgyvendintos Vilniuje, Kaune, Breste, Pinske – privilegijas ir savivaldos teises išsaugojusiuose miestuose.
 
Naujo pastato statyba buvo brangi mažiems miestams. Vis tik Prienų miestiečiai statėsi medinę rotušę. Dažniau buvo ieškoma pigesnių variantų. Krėvos miestiečiai rotušę įsirengė apleistoje pilyje, o Slonimo miestiečiai prašė leidimo apgriuvusią, mūrinę jėzuitų bažnyčią paversti rotuše.
Dažnai savivaldos pareigūnai rinkdavosi ir posėdžiaudavo privačiuose namuose. Pružanų magistratas, neturintis rotušės, rinkdavosi vaito Stanislavo Rozvadovskio name. Klebono šaukimas į LDK asesorių teismą Šiaulių miestiečiams buvo įteiktas vaito Kazimiero Talato „teismo namuose“. Nors Pervalko (dabartinėje Baltarusijoje) miestiečiai dokumentuose aiškino, kad magistratas rinkosi rotušėje, čia veikiausiai buvo kurio nors miestiečio privatus namas. Panaši padėtis buvo ir į tris rajonus 1792 m. padalintame Vilniaus mieste. Išsiplėtus miesto administracijai ir išaugus pareigūnų skaičiui, jie rinkdavosi į rajonų posėdžius vaitų, burmistrų ir kitų pareigūnų privačiuose namuose.
 
Liudas Glemža
 
Literatūra: Rimša E., Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų antspaudai, Vilnius, 1999.