Kūryba / XIII-XIV a.
Grįžti

Ne šventieji puodus lipdo

Nesuklysime pasakę, jog išmestų puodų šukės yra dažniausiai archeologų aptinkami radiniai.
 
Įdomybė
 
XIII–XIV a. kultūriniuose sluoksniuose aptinkami puodai ženklintais dugnais sukėlė nemažai mokslininkų diskusijų. Vieni tyrėjai įspaustas svastikas, kryžius apskritimuose linkę laikyti sakralinės paskirties ženklais, kiti – būdu, siekant nesupainioti skirtingiems produktams skirtų indų.
 
Išmokta puodus lipdyti dar akmens amžiuje, puodininkystės tradicijos gyvos ir šiandien. Laikui bėgant, kito tik keramikos dirbinių technologijos, gaminių formos, tipai ir puošyba. Puodai naudoti įvairiems produktams laikyti, juose maistą gamindavo, iš jų valgydavo. Archeologai aptinka ir sakralinės paskirties keramikos gaminių – laidojimo urnų. Priešistorinės keramikos formos bei gamybos technologijos nesikeitė ištisus tūkstantmečius. Daugelio puodų, nulipdytų Rytų Lietuvoje nuo XIII a. pr. Kr. iki III a. po Kr.,  paviršius yra brūkšniuotas. Pagal šią keramiką pavadinta ir čia virš tūkstančio metų egzistavusi kultūra – brūkšniuotosios keramikos kultūra. Vėliau bent 500 metų buvo lipdoma keramika grublėtu paviršiumi, dar vėliau – lygiu. Kodėl vienu metu puodai būdavo tik brūkšniuojami, o kitoje epochoje gaminti grublėti – archeologai nežino.
     
  Lietuvos valstybės priešaušryje (X–XI a.) keramikos gamybos srityje įvyko vienas svarbesnių technologinių šuolių. Anksčiau puodai buvo formuojami iš maždaug piršto storio molio volelių arba juostų ir po to tik dailinami pirštais, aplyginant paviršių. Tūkstantmečių sandūroje baltų kraštuose paplinta puodų apžiedimo įrenginys – stovylas. Tai buvo primityvus, ranka sukamas diskas, pritvirtintas prie vertikalios ašies. Stovylo pagalba lipdytiniai puodai buvo apžiedžiami. Puodžių produkcija įgavo taisyklingesnes, grakštesnes formas. Puodai pradėti gaminti labiau pūstais šonais, plonesnėmis sienelėmis. Pamėgtas horizontaliai orientuotas ornamentas – linijos, bangelės, nes tokį buvo lengva įrėžti ranka, sukant ant stovylo stovintį puodą.  
     
Būtent tokia keramika gaminta ir pirmaisiais LDK šimtmečiais – XIII–XIV amžiuje. Lipdyti gaminiai buvo panašių formų, skyrėsi tik dydžiu, taigi vadintini puodeliais, puodais ir puodynėmis. Visi indai buvo pūstais šonais, tiesiais arba riestais kakleliais. Kai kurių puodų kakleliai vidinėje pusėje turėjo įgilinimą, skirtą puodo dangteliui. To meto kultūriniuose sluoksniuose retai, tačiau randama ir dubenėlio formos keramikinių dirbinių.
Kas skiria savadarbį puodą nuo profesionalios keramikos?
Nustatyta, kad visi puodai, nulipdyti XIII–XIV a. Kernavėje, yra namudinio, o ne profesionalaus amatininko darbo. Atskirose sodybose gyvenusios šeimos puodus gaminosi savo reikmėms, galbūt dalį jų parduodavo ar išmainydavo. Puodininkystė Kernavėje iki 1390 m., kai miestas buvo sudegintas, profesionalaus amato lygmens nepasiekė. Visi čia aptikti puodai buvo išdegti paprastose namų krosnyse, vadinamoje oksidacinėje aplinkoje.
         
  Tik specialiai tam reikalui pastatytoje krosnyje, turinčioje pakurą ir atskiras dirbinių išdegimo kameras, galima išdegti kokybiškesnę keramiką ir didesnį jos kiekį.  
         
Tai rodo skirtingos to paties puodo dalių spalvos (nuo rausvos iki juodos) ir kiti požymiai. Profesionalios puodininkystės pradžią LDK reikėtų sieti su permainomis, vykusiomis keramikos gaminių išdegimo srityje. Tik specialiai tam reikalui pastatytoje krosnyje, turinčioje pakurą ir atskiras dirbinių išdegimo kameras, galima išdegti kokybiškesnę keramiką ir didesnį jos kiekį. Tokioje krosnyje sukuriama redukcinė aplinka, keramikos dirbiniai neturi sąlyčio su ugnimi, produkcija įgauna tolygią pilkšvą spalvą. Specialiose krosnyse išdegta, tyrėjų vadinama juodąja, gotikine, arba redukuota keramika, jau laikytina profesionalios puodininkystės produktu. Būtent tokios keramikos aptinkama XIV a. pab. ir vėlesniuose Vilniaus kultūriniuose sluoksniuose. Tik XIV a. pab. ar net XV a. pr. vilniečių stalus papuošė nauji keramikos gaminiai – ąsočiai.
     
  Profesionali keramika skiriasi nuo namudinės ne tik išdegimo būdu. Skirtingai buvo paruošiama molio masė, joje nebenaudotos ankstesnei produkcijai būdingos stambios grūsto granito priemaišos. Profesionalų gaminti indai apžiedžiami tobuliau, plonėja puodų sienelės, ryškiau profiliuojami kakleliai, paviršius tampa lygesnis. Šią keramiką dažnai tyrėjai painioja su vėlyvesne žiesta, kuri miestuose paplito tik XVII amžiuje. Ji gaminta ant tobulesnio, koja sukamo žiedžiamo rato, kurio inertiškumas leidžia „ištempti“ puodynę iš vieno molio gabalo. Tačiau Lietuvos  kaimuose dar ir XX a. pr., kaip ir pirmaisiais LDK šimtmečiais, puodai buvo formuojami iš molio juostelių ir tik apdailinami primityvaus stovylo pagalba.  
     
Mįslingas puodų ženklinimas
Bene daugiausia archeologai diskutuoja dėl piliakalnių ir miestų kultūriniuose sluoksniuose aptinkamų XIII–XIV a. puodų su ženklintais dugnais. Paprastai puodų dugnuose būna įspausti įvairūs reljefiniai simboliai: svastika, kryžius apskritime, kryžius apskritime su skersiniais ant kryžmų ir kiti sudėtingi ženklai. Manoma, jog ženklai turėjo būti išraižyti ant stovylo lentos, todėl atsispaudė puodų dugnuose.
         
  Paprastai puodų dugnuose būna įspausti įvairūs reljefiniai simboliai: svastika, kryžius apskritime, kryžius apskritime su skersiniais ant kryžmų ir kiti sudėtingi ženklai.  
         
Kai kurie tyrėjai mano, kad šie ženklai simbolizavo puodžiaus „firminį“ ženklą. Tačiau tai vargiai tikėtina, nes profesionali puodininkystė atsirado šiek tiek vėliau. Kiti mokslininkai galvoja, kad ženklai ant puodų dugnų žymi produkcijos užsakovus. Taip pat spėjama, kad įvairiais simboliais pažymėti indai buityje nenaudoti, jie turėjo sakralinę paskirtį. Tačiau gal viskas buvo daug paprasčiau. Šiandieninėje virtuvėje skirtingiems produktams laikyti skirtos talpos žymimos rašmenimis – druska, miltai ir kt. Tuomet, neturint rašto, ženklų paskirtis galėjo būti panaši. Galbūt kai kurių produktų negalima buvo laikyti tuose pačiuose induose dėl jų fizinių savybių ir aštrių kvapų, o gal ženklai paprasčiausiai padėdavo atsiminti, kur kas yra laikoma. Beje, Maišiagalos piliakalnyje rastame viename puode su ženklintu dugnu buvo aptikti tik žieminiai rugiai, o kitame – vasariniai.      
 
Gintautas Vėlius