Valstybė ir politika / XVII vidurio - XVIII a.
Grįžti

„Nebylusis“ seimas: vidaus kovų pabaiga

1717 m. vasario 1 d. susirinkęs ir tik šešias ar septynias valandas vietoje įprastų poros savaičių ar kelių mėnesių trukęs Lenkijos ir Lietuvos bendros valstybės – Abiejų Tautų Respublikos – seimas buvo pramintas „Nebyliuoju“, nes įstatymų projektams pritarė be svarstymų, niekam iš seimo dalyvių neleista pradėti diskusijų. Dėl tokios įstatymų priėmimo tvarkos buvo sutarta iš anksto. Kalbėti leista tik seimo pirmininkui, kurio kandidatūra buvo suderinta dar prieš seimo pradžią. Įprastinių seimo pirmininko rinkimų taip pat nebuvo.
     
  Tokių priemonių imtasi, nes norėta išvengti pavojaus, kad pasinaudojus liberum veto (laisvo draudimo) teise seimas bus nutrauktas ir bus sužlugdytas parengto susitarimo bei suderintų įstatymų projektų patvirtinimas. Liberum veto teisė reiškė, jog užteko tik vieno seimo nario prieštaravimo, kad siūlomi įstatymų projektai būtų atmesti ar net suardytas visas seimas, o visi jame anksčiau priimti sprendimai netektų galios. Kad seimas be svarstymų priims iš anksto parengtus nutarimus, išvakarėse sutarė karalius Augustas II ir prieš jo vykdytą politiką sukilusios bajorijos vadovai. Taip norėta baigti ATR 1715–1716 m. apėmusią vidinę krizę, kurios metu Lenkijoje net vyko ginkluotos kovos tarp karaliaus šalininkų ir priešininkų.  
     
Augusto II užmačios
Augustas II buvo ne tik ATR valdovas, bet ir Vokietijoje buvusios Saksonijos kunigaikštystės kunigaikštis. Saksonija ir ATR jau ilgą laiką kartu kovojo prieš Švediją, vyko Didysis Šiaurės karas (1700–1721). Saksonijos ir ATR sąjungininkė buvo caro Petro I valdyta Rusija. Švedai iš ATR buvo
         
  Netrukus karalius sumanė panaudoti šią ištikimą kariuomenę kitiems tikslams – bandė ne tik užkrauti Lenkijai ir Lietuvai Saksonijos kariuomenės išlaikymo naštą, bet ir sustiprinti karaliaus valdžią, kuri ATR buvo stipriai apribota.  
         
išstumti 1709 m. pabaigoje, tačiau kaimynystėje buvo neramu. Norėdamas užtikrinti ATR teritorijos saugumą, Augustas II čia išdėstė dalį Saksonijos kariuomenės. Netrukus karalius sumanė panaudoti šią ištikimą kariuomenę kitiems tikslams – bandė ne tik užkrauti Lenkijai ir Lietuvai Saksonijos kariuomenės išlaikymo naštą, bet ir sustiprinti karaliaus valdžią, kuri ATR buvo stipriai apribota. Norėjo užsitikrinti, kad ateityje ATR valdovo sostas atitektų jo sūnui, todėl ketino suvaržyti bajorijos teisę laisvai rinkti savo karalius. Augustas II ketino sustiprinti ryšį tarp Saksonijos, į kurią turėjo paveldėjimo teisę, ir ATR taip, kad šis ryšys taptų nuolatinis ir nepriklausytų nuo karaliaus rinkimų ATR. Tada jo sūnus būtų galėjęs lengvai ateityje tapti tiek Saksonijos, tiek ATR valdovu.
Vidaus kolizija reikalavo tarpininkų
Lenkijos bajorija, nepatenkinta Saksonijos kariuomenės piktnaudžiavimais ir įtardama, kad ketinama suvaržyti bajorijos laisves
         
  Karalius suprato, kad primesti savo valios bajorijai nepajėgs. Bet ir sukilusi bajorija nebuvo pajėgi nugalėti Saksonijos kariuomenę.  
         
bei ATR suverenumą, 1715 m. rudenį sukilo.
 
Įdomybė
 
ATR valdovo ir Saksonijos kunigaikščio Augusto II siekis apriboti bajorijos valdžią baigėsi 1717 m. „Nebyliuoju“ seimu. Bajorijai pasipriešinus ir nei vienai pusei neįgijus lemiamos persvaros, kompromisas priimtas tylomis. Niekas iš seimo dalyvių negalėjo pradėti diskusijų. Tokių priemonių imtasi, nes norėta išvengti pavojaus, kad pasinaudojus liberum veto (laisvo draudimo) teise, seimas bus nutrauktas ir susitarimas, turintis sustabdyti ATR vidaus karus, bus sužlugdytas.
 
Tarnogrodo mieste lapkričio 26 d. buvo sudaryta sukilusios bajorijos politinė ir karinė sąjunga – konfederacija. Prasidėjo ginkluoti susidūrimai su Saksonijos kariuomene. Prie Lenkijos bajorijos netrukus prisijungė ir Lietuvos bajorai. 1716 metų kovo 23 d. Vilniuje buvo sudaryta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės konfederacija. Karalius suprato, kad primesti savo valios bajorijai nepajėgs. Bet ir sukilusi bajorija nebuvo pajėgi nugalėti Saksonijos kariuomenę. Tarpininkauti derybose buvo pakviesta Rusija, kuri taip pat nusiuntė į ATR 18 tūkst. savo karių. 1716 metų lapkričio 3 d. Varšuvoje buvo sudarytas susitarimas. Kad susitarimas įgautų įstatymo galią, jį turėjo patvirtinti seimas. Bijant galimų susitarimo bei jį turėjusius lydėti įstatymų projektų iškraipymo ar atmetimo, buvo nutarta, kad seimas viską patvirtins taip, kaip sutarta, be jokių svarstymų. Taip ir buvo padaryta 1717 m. vasario 1 d. susirinkusiame seime. Karalius įsipareigojo išvesti iš ATR Saksonijos kariuomenę. Buvo leista pasilikti tik 1 200 saksų gvardiją jo asmens apsaugai. Išlaikyti ją turėjo savo lėšomis. Saksonijos ministrams buvo uždrausta kištis į ATR vidaus ir užsienio politikos reikalus. Karaliui teko atsisakyti savo sumanymų apriboti ATR valdovo laisvo rinkimo teisę bei ketinimų tampriau susieti ATR su Saksonija.
Tylomis priimtos reformos
Seimas reformavo kariuomenę ir iždą. Apribojo kariuomenės vadų (etmonų) galias, jie negalėjo savo nuožiūra skirstyti kariuomenei lėšas. Suvaržytos bajorų vietinės savivaldos (seimelių) galimybės kištis į valstybės iždo reikalus, bet padidintos galimybės tvarkyti vietos ūkines problemas. Buvo įvesti nuolatiniai mokesčiai,
         
  Rusija nebuvo pripažinta „Nebyliojo“ seimo nutarimų garante, tačiau ji pati, remdamasi tuo, kad tarpininkavo pasirašant 1716 m. lapkričio 3 d. Varšuvos susitarimą, ėmė pretenduoti į ATR bajorijos „laisvių“ garantės vaidmenį.  
         
kurie nepriklausė nuo to, ar bus patvirtinami eiliniame seime, ar ne. Tai buvo svarbu, nes vis dažniau imta seimus nutraukinėti. Šiuos mokesčius privalėjo mokėti ne tik valstybinės ir bažnytinės valdos (jos tokias prievoles turėjo ir anksčiau), bet ir bajorų dvarai. Seimas nutarė, kad ATR privalo turėti nuolatinę kariuomenę – Lenkijoje 18 000, o Lietuvoje – 6 200. Karių algų skaičiavimo savitumai lėmė, kad iš tiesų Lenkijos kariuomenėje buvo apie 12 000 karių, o Lietuvos – apie 4 000. Nebuvo užkirsta galimybė kariuomenę ateityje padidinti. Įstatymas skelbė, kad seimai galės laisvai „didinti arba mažinti“ kariuomenę, keisti algų dydžius ir mokesčius. Rusija nebuvo pripažinta „Nebyliojo“ seimo nutarimų garante, tačiau ji pati, remdamasi tuo, kad tarpininkavo pasirašant 1716 m. lapkričio 3 d. Varšuvos susitarimą, ėmė pretenduoti į ATR bajorijos „laisvių“ garantės vaidmenį. „Nebyliojo“ seimo sprendimai baigė vidaus kovas. Reformos leido kraštui atsigauti po ilgamečių karų, bet nebuvo pakankamos, kad užtikrintų valstybės galios atkūrimą.
 
Gintautas Sliesoriūnas
Šaltinis: Volumina legum, t. 6, Petersburg, 1860, p. 112 (229)–206 (396).
Literatūra: M. Nycz, Geneza reform skarbowych sejmu niemego. Studium z dziejów skarbowo-wojskowych z lat 1697–1717, Poznań, 1938; Józef Andrzej Gierowski, Wokół mediacji w traktacie warszawskim 1716 r., Zeszyty Naukowe UJ, [Nr] 206: Prace Historyczne, z. 26: 1969, p. 57–68.