Kasdienybė / XV-XVI a.
Grįžti

Nelengva pilies kasdienybė: žmonės ir darbai

Melskis, dirbk, kariauk!
Agrarinės visuomenės gamybos pagrindą sudarė žemės ūkio ir gyvulininkystės produkcija. Dar XI a. Vakarų Europoje filosofai ir dvasininkai „nukalė“ bei įtvirtino trinarį modelį, kuris to meto visuomenę skyrė į besimeldžiančių, kariaujančių, dirbančių (oratores, bellatores, laboratores) žmonių grupes.
         
  Dauguma žmonių dirbo žemę, mokėjo duokles natūra ar piniginius mokesčius, atliko konkrečias tarnybas, nustatytą laiką dirbo pono žemę.  
         
Nors modelis neatitiko sudėtingos ir įvairialypės visuomenės (modeliai ar teorijos visada supaprastina socialinę realybę, nes ją konstruoja kaip mechanizmą), tačiau iš dalies iliustravo egzistavusią (arba įsivaizduotą) socialinę struktūrą. Taigi dauguma žmonių dirbo žemę, mokėjo duokles natūra ar piniginius mokesčius, atliko konkrečias tarnybas, nustatytą laiką dirbo pono žemę. Pilis buvo konkreti erdvinė struktūra, galios išraiška, kuri atliko administracines funkcijas. Ją reikėjo aprūpinti maistu ir mediena. Ir tai buvo aplinkinėse gyvenvietėse gyvenusių, piliai pavaldžių žmonių rūpestis.
XVI a. viduryje LDK buvo surašyti rusėniškųjų (valstybės pasienio) pilių (Braclavo, Čerkasų, Kanevo, Kijevo, Kremeneco, Lucko, Polocko, Vinicos, Vladimiro, Žitomyro) inventoriai (turtas), kurie atskleidė pilims priklausiusių teritorijų socialinę panoramą.
         
  Pilių revizijomis norėta aiškiai nustatyti pilių būklę ir surašyti žmonių, priklausančių pilies pavaldumui, darbus, natūrines duokles ir mokesčius.  
         
Šaltiniuose ryškėja žemutinės lokalių visuomenių grupės, atlikdavusios įvairius darbus pilims priklausiusiose teritorijose. Šiomis pilių revizijomis (liustracijomis) norėta aiškiai nustatyti pilių būklę ir tiksliai surašyti žmonių, priklausančių pilies pavaldumui, darbus, natūrines duokles ir mokesčius.
Pilių inventoriai atskleidžia pilių erdvinę struktūrą, t. y. piliai priklausiusių įvairių teritorijų, gyvenviečių išsidėstymą. Piliai pavaldžios teritorijos buvo pasklidusios įvairiu atstumu viena nuo kitos ir nuo jas subordinavusio centro. Piliai priklausė skirtingos teritorinės, ūkinės ir administracinės struktūros (kaimai, valsčiai, dvarai), kurių turinį sudarė įvairios socialinės kategorijos.
Apgriuvusios pilys ir nuskurdę jų gyventojaiLietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasienio pilių aprašymai pateikia skurdų šių objektų vaizdą. Dauguma pilių buvo medinės, tik viena kita – mūrinė. Statinių būklė buvo prasta ir reikalavo nuolatinių remonto darbų, tačiau jie niekada nebuvo atliekami laiku. Vidinis pilies teritorijos vaizdas taip pat nenuteikia optimistiškai.
         
  Pilies vidinė kasdienybė buvo įvairialypė: nuo paprasčiausio ūkio, teisminių pilies funkcijų iki sakralinių objektų.  
         
Dažniausiai aprašoma viena kita gyvenamoji trobelė ar namas, pasitaiko – ir valdovo dvaras pilyje, ūkiniai pastatai, namų apyvokos rakandai, skurdžios ginkluotės bei maisto atsargos. Priklausomai nuo pilies vidinės teritorijos, ribojamos pilies sienų, dydžio, aprašomos ir pilyse buvusios cerkvės, vienuolynai. Štai Polocko pilies 1552 m. atliktoje revizijoje minimi du Šv. Petro ir Kristaus prisikėlimo vienuolynai ir penkios cerkvės. Taigi pilies vidinė kasdienybė buvo įvairialypė: nuo paprasčiausio ūkio, teisminių pilies funkcijų (kai kada šaltiniuose minima teismo troba) iki sakralinių objektų. Tačiau tokia buvo visa to laiko kasdienybė: įvairūs reiškiniai (skurdas, prabanga, darbas, apeigos, reprezentacija) pynėsi ir keitė vienas kitą.
Aiškiausiai pilies ir jos ūkio aprašymuose skleidžiasi skurdžiausi kasdienybės sluoksniai: žmonės ir jų darbai. Pasak šaltinių, dažniausiai gyvenviečių žmonės atlikdavo konkrečius darbus, mokėdavo įvairias natūrines duokles arba piniginius mokesčius. Štai Polocko pilies vieną bokštą tvarkė Neščeredo valsčius. Neporotovičių, Ščapilno, Mogišno, Milno Neščerco ir kt. kaimų žmonės atliko keliuočių tarnybą (paruošdavo žirgus, mokėdavo kelio mokestį, atlikdavo tam tikras gabenimo funkcijas ir kt.). Dar kiti (kiaunininkai ar bebrininkai) mokėjo šių tarnybų mokesčius greičiausiai dėl teisės verstis šiais verslais. Sunku pasakyti, kaip konkrečiai buvo mokami mokesčiai. Pilis renkamus natūrinius mokesčius stengėsi pakeisti piniginiais. Bet pinigų cirkuliacija buvo menka, o įvairių tarnybų žmonės mokesčius galėdavo sumokėti tik savo ūkiuose gaminamais produktais, tad prekiniai mainai dažniausiai buvo natūriniai. Štai Žitomyro piliai priklausiusio Romanovo kaimo duoklininkai kasmetinį mokestį turėjo mokėti ne tik medumi. Sykiu jiems nuo valstiečio ūkio reikėjo mokėjo ir padūmės mokestį.
     
  Mokesčius detalizuoti yra sudėtinga, nes jie įvairiose LDK teritorijose buvo įvairūs. Anuomet buvo sudėtinga unifikuoti visas gyvenimo sferas, ypač mokesčius, kuriuos visada lėmė vietos sąlygos.  
     
Į pilies darbus keliaudavo ir keliasdešimt, ir kelis šimtus kilometrų
Teritorijų atstumas iki pilies buvo įvairus: nuo kelių kilometrų iki keliasdešimties. Šaltiniai mini atvejus, kada į pilies darbus žmonės buvo siunčiami ir iš tolimų valstybės gyvenviečių. 1528 metų viename Lietuvos Metrikos akte minima, jog maisto atsargos ir žmonės (tvarkyti pasienio pilių) buvo siunčiami iš Utenos, Užpalių, Anykščių, Breslaujos, Dubičių, Vosyliškių.
 
Įdomybė
 
Natūrinė duoklė bebrų ir kiaunių kailiukais buvo viena seniausių mokesčių formų. Medaus duoklių reikėjo gaminant alkoholį, kuris buvo neatsiejama linksmybių dalis.
 
Nėra aišku, kaip visa tai buvo organizuojama ir įgyvendinama, tačiau tokias „akcijas“ ar sumanymus lėmė sudėtingos aplinkybės – nuolatinis karo su Maskva ir mongolais-totoriais pavojus. Šie epizodai liudija, jog valstietija praranda savo laisvės likučius, artėja jų įbaudžiavinimo proceso galutinė fazė, kai žmonės bus „pririšti“ prie ponų žemės ir taps tiesiogiai nuo jų priklausomi.
Pilies socialinė sąranga buvo sudėtinga, joje maišėsi įvairių priklausomybių žmonės su skirtingomis prievolėmis ir mokesčiais. Miestiečiai ir bajorai taip pat buvo įsipareigoję piliai, nes gyveno šalia jos, o pilies tvarkymas buvo visuotinis reikalas. Pilies infrastruktūrą turėjo aptarnauti įvairialypė vietos visuomenė. Grupių įvairovė ir joms būdinga mokesčių bei prievolių piliai praktika atspindi XVI a. (kartu ir ankstesnių laikų) socialinę realybę, kuriai buvo būdingas darbų ir mokesčių (natūrinių, piniginių) įvairovė. Piniginiai santykiai į kasdieninį gyvenimą skverbėsi sudėtingai, o žemutiniai visuomenės sluoksniai susidūrė su naujomis problemomis.
Pilies aptarnavimas neapsiribojo vien tik remonto, statybos darbais ar sargyba. Dalis žmonių teikė, kaip dabar sakytume, logistinius patarnavimus. Kiti rūpinosi malkomis ir šienu. Visa tai sudarė platų ir sudėtingą pilies kasdienio gyvenimo spektrą ir dar sunkesnę žmonių, turėjusių aprūpinti pilį, kasdienybę.
 
Vytautas Volungevičius