Asmenybės / XV-XVI a.
Grįžti

Nepailstantis bastūnas Eustachijus Daškovičius

     
  Pirmą kartą Eustachijus Daškovičius paminėtas XVI a. pr. maskvietiškuose šaltiniuose – kunigaikščio Mykolo Žeslavskio aplinkoje. Ten jis buvo aprašytas kaip nepailstantis pasienio konflikto tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Maskvos valstybės dalyvis. Tuo metu maskvėnai bandė užimti pasienyje buvusią Mstislavlio pilį, tačiau kunigaikščio M. Žeslavskio ir E. Daškovičiaus pastangomis ji buvo apginta. Eustachijus Daškovičius ėjo vaivados bei pasienyje su Maskvos Didžiąja Kunigaikštyste ir Krymo chanatu buvusios Kričiovo pilies vietininko pareigybes, tarnavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro dvare.  
     
Šmeižtas išgina į Maskvą1503–1504 m. sandūroje E. Daškovičius buvo apšmeižtas „už akių“ valdovui esą įvykdęs piktadarystę. Kokia piktadaryste apkaltintas Kričiovo vietininkas, nėra aišku, tačiau žinoma, kad už nusikaltimą jam grėsė mirties bausmė.
         
  Kokia piktadaryste apkaltintas Kričiovo vietininkas, nėra aišku, tačiau žinoma, kad už nusikaltimą jam grėsė mirties bausmė.  
         
Galima įtarti, kad nusikaltimas turėjo sietis su tuo metu įvykdytu Kafos pirklių apiplėšimu. Kafos pirklius globojęs Krymo chanas Mengli Girėjus reikalavo, kad Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras už šį nusikaltimą piktadarius nubaustų „kaklu“ – mirties bausme. Todėl E. Daškovičius, baimindamasis dėl gyvybės, Kričiovo pilies valdymą perdavė Petrui Epimachovičiui ir, nepadaręs žalos Lietuvos pasieniui, kartu su palyda pasitraukė į Maskvos valstybę.
1504 m. gegužę per pasiuntinius Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras reikalavo, kad Maskva pagal 1503 m. paliaubų sutartį Lietuvai išduotų į svetimą valstybę pabėgusį asmenį. Maskvos didysis kunigaikštis Ivanas Vasiljevičius atsisakė grąžinti piktadarį namo: „Jei koks vagis ar plėšikas, arba žmogžudys, arba kitą kokią piktadarystę padaręs, pabėgs į kitą pusę, tai tokius asmenis išduoti. Eustachijus Lietuvoje buvo žinomas žmogus, vaivada, paribių pilių laikytojas. Į Maskvą jis atvyko savanoriškai tarnauti, nieko neverčiamas“. Atrodė, kad E. Daškovičius visam laikui liks Maskvos valdovo tarnyboje...
Likimo blaškomas tarp dviejų valstybių
Matyt, šios pasiuntinybės metu E. Daškovičius bėglys gavo valdovo apsaugos raštą, leidžiantį jam laisvai ir nesibaiminant dėl gyvybės atvykti į Lietuvos Didžiąja Kunigaikštystę. Bėglys pasinaudojo šia galimybe. Atvykęs į valdovo dvarą, kuris tuo metu rezidavo Brastoje (vyko Brastos seimas), buvo viešai amnestuotas Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro. Buvusiam pabėgėliui buvo sugrąžintos turėtos valdos ir pareigybės. Tikėtina, kad svarbų tarpininko vaidmenį reabilitacijos metu suvaidino valdovo dvaro maršalka kunigaikštis Mykolas Glinskis.
         
  1507 metais E. Daškovičius, vykdydamas valdovo nurodymus pasienyje, pateko į maskvėnų nelaisvę.  
         
Tuo metu jis buvo valdovo favoritas. Anot Lietuvos metraščio – Bichoveco kronikos, Brastos seimo metu kunigaikštis M. Glinskis iš valdovo išprašė Lydos vietininko pareigas giminaičiui Andriejui Drožčai. Taip jis galutinai susipyko su opozicijoje buvusiais politinės grupuotės nariais, kurių lyderis buvo žemės maršalka Jonas Zaberezinskis.
Bet laisve E. Daškovičius džiaugėsi trumpai. 1507 metais E. Daškovičius, vykdydamas valdovo nurodymus pasienyje, pateko į maskvėnų nelaisvę. Kitų metų pirmojoje pusėje jis prisiekė Maskvos didžiajam kunigaikščiui Vasilijui Ivanovičiui ištikimybę ir išdavė Lietuvos valdovą antrą kartą. Kartu su priešakiniu maskvėnų būriu E. Daškovičius buvo pasiųstas į pagalbą maištaujančiam kunigaikščiui M. Glinskiui. Mykolas Glinskis buvo nepatenkintas naujojo valdovo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo „politika“. Žygimantas Senasis iš M. Glinskio ir jo brolių atėmė dalį pareigybių bei valdų, iškėlė opozicijoje buvusią žemės maršalo J. Zaberezinskio grupuotę.
     
  E. Daškovičius buvo pasirinktas maskvėnų būrio vedliu ne tik dėl to, jog puikiai išmanė LDK pasienio geografiją, bet ir dėl kitos priežasties. Galima įtarti, jog 1505 m. Brastos seimo metu jis Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro akyse buvo reabilituotas būtent valdovo dvaro maršalkos kunigaikščio M. Glinskio dėka. Todėl E. Daškovičius prisiekė Maskvos didžiajam kunigaikščiui ištikimybę ir leidosi į avantiūrą tam, kad padėtų savo garbės atstatytojui.  
     
Sugrįžimas į Tėvynę
Atvykusiam į maištininkų stovyklą E. Daškovičiui slapta buvo perduotas valdovui ištikimo kunigaikščio Konstantino Ostrogiškio laiškas, kuriame šis prašė pagalvoti ir pasitraukti iš kunigaikščio M. Glinskio maištininkų tarpo.
 
Įdomybė
 
LDK pasienio pilių vietininkui Eustachijui Daškovičiui likimas lėmė du kartus bėgti pas Maskvos kunigaikštį, bet galiausiai grįžti į Lietuvą. Jo nuotykius aprašė ir Europos skaitytojams pristatė Habsburgų diplomatas Sigizmundas Herberšteinas.
 
Galima įsivaizduoti, kokie prieštaringi jausmai tuo metu kovojo maištininko širdyje. Pabuvęs kunigaikščio M. Glinskio aplinkoje kelis mėnesius, E. Daškovičius maždaug 1508 m. liepos pirmojoje pusėje grįžo į Lenkijos karaliaus ir Ldk Žygimanto Senojo dvarą. Taip elgtis jau du kartus valdovą išdavusį E. Daškovičių vertė ne tiek aplinkybės, kad maištininkų jėgos po truputį seko ir jie kėlėsi į Maskvos Didžiąją Kunigaikštystę, kiek lojalumas savo gimtajai valstybei ir jos valdovui.
Jokių pareigybių amnestuotasis negavo, nes jos buvo paskirtos kitiems asmenims.
         
  Maskvėnai ir Krymo totoriai bijojo susitikti mūšio lauke su E. Daškovičiaus būriais.  
         
Bet valdovas E. Daškovičiui išreiškė palankumą ir grąžino turėtas valdas. Vėliau E. Daškovičius tapo pasienio pilių Kanevo bei Čerkasų laikytoju. Maskvėnai ir Krymo totoriai bijojo susitikti mūšio lauke su E. Daškovičiaus vadovaujamais būriais. Eustachijaus Daškovičiaus žygių dainius buvo Habsburgų diplomatas Sigizmundas Herberšteinas, kuris savo knygoje „Užrašai apie Maskoviją...“ pristatė Europos skaitytojams nepailstančio bastūno gyvenimo epizodus.
 
Andrejus Ryčkovas