Kūryba / XVI vidurio - XVII a.
Grįžti

Nerenesansinė ne Daukšos Postilė

1599 m. Vilniaus akademijos spaustuvė išleido didžiausią veikalą iš visų XVI a. pasirodžiusių lietuviškų knygų (įskaitant ir Mažosios Lietuvos leidinius). Tą knygą dabar trumpai vadiname Mikalojaus Daukšos Postile, nors
 
Įdomybė
 
Lenkų dvasininko Jokūbo Vujeko „Mažesniosios Postilės“ vertimą į lietuvių kalbą trumpai vadiname Mikalojaus Daukšos Postile, nors M. Daukša yra tik „Prakalbos į malonųjį skaitytoją“ autorius. Knygos prakalba ir turinys ženkliai skiriasi tonu bei pasaulėžiūra. M. Daukša formuoja naują požiūrį į tautą, pasitelkdamas renesansinę argumentaciją, pagrįstą praktine patirtimi, gamtos stebėjimais, istorijos išmanymu ir nuoseklia, racionalia logika. J. Vujeko pamokslai, diegiantys Dievo baimę, priešingai, persmelti barokine, ne protus, o jausmus siekiančia paveikti pasaulėjauta.
 
originalioje jos antraštėje aiškiai pasakyta: Postilla Catholicka, <...> per kunigą Mikalojų Daukšą, kanauninką Medininkų, iš lenkiško perguldyta – t. y., išversta iš lenkų kalbos. Lotyniškoje pratarmėje-dedikacijoje Merkeliui Giedraičiui M. Daukša nurodo vertimo šaltinį: tai „šventosios Evangelijos aiškinimai“ (pamokslai), kruopščiai parengti „mokyčiausio ir religingiausio vyro Vujeko“. Šį žmogų puikiai žino literatūros, kultūros bei religijos istorikai. Jokūbas Vujekas (Wujek, 1541–1597) – lenkų katalikų dvasininkas, jėzuitas, teologijos daktaras, Kontrreformacijos veikėjas, dėl literatūrinių gebėjimų pramintas Lenkijos Ciceronu. Po Tridento visuotinio Bažnyčios susirinkimo Katalikų bažnyčia pamokslavimą laikė itin veiksmingu kovos prieš protestantizmą būdu, jai skubiai reikėjo naujų, gerai ir įtaigiai parašytų pamokslų rinkinių. Jokūbas Vujekas parašė net dvi postiles – Didžiąją (1573) ir Mažesniąją (Postilla Catholicka Mnieysza; I d. 1579, II d. 1580). Pastaroji buvo populiaresnė; ją ir išvertė Žemaičių kanauninkas M. Daukša. Kaip rodo cituoti pratarmės žodžiai, jis nė nepretendavo į Postilės autorystę. Tačiau galbūt šis dvasininkas, laikomas aktyviu Kontrreformacijos veikėju, jautėsi esąs J. Vujeko bendramintis ir siekė gimtąja kalba paskleisti idėjas, kurioms pritarė? Svarstytinas klausimas.
Pavyzdingas dvasininkas
Vienas didžiausių M. Daukšos gyvenimo autoritetų buvo jo globėjas ir tiesioginis viršininkas Žemaičių vyskupas M. Giedraitis, kilęs iš senos ir įtakingos kunigaikščių giminės, Lietuvos politinės ir kultūrinės autonomijos šalininkas. Jaunystėje M. Giedraitis studijavo net keliuose protestantiškuose Vokietijos universitetuose, o jo studijų patarėjas ir prižiūrėtojas buvo vienas Martyno Mažvydo pirmtakų – Jurgis Zablockis. Tapęs katalikų vyskupu (1576), M. Giedraitis savo aplinkoje palaikė tolerancijos dvasią, viešpatavusią Lietuvoje XVI a. trečiajame ketvirtyje.
         
  Tyrėjai pažymi, kad M. Daukša buvo plataus akiračio, liberalių pažiūrų, renesansinės kultūros žmogus.  
         
Yra žinoma, kad ir M. Daukša noriai bendravo su evangelikais (spėjama, kad jis gimė Babėnuose prie Kėdainių, o šie nuo XVI a. vid. buvo protestantų miestas). Mikalojaus Daukšos atliktų vertimų ypatumai rodo, kad jis greičiausiai buvo skaitęs Mažosios Lietuvos liuteronų (M. Mažvydo, B. Vilento, gal ir J. Bretkūno) knygas. Tyrėjai pažymi, kad M. Daukša buvo plataus akiračio, liberalių pažiūrų, renesansinės kultūros žmogus.
Apie M. Daukšos asmenybę daugiausia žinių teikia du šaltiniai. Pirmasis – Žemaičių vyskupystės vizitacijos, įvykusios 1579 m., užrašai. Vizitatorius Tarkvinijus Pekulas aplankė parapijas, patikrino bažnyčias, apklausė klebonus ir vikarus. Vieninteliam Krakių klebonui M. Daukšai (kuris jau buvo tapęs kanauninku ir dėl to kiek apleidęs parapiją) nieko nebuvo galima prikišti moralės atžvilgiu, jis vienintelis kasdien vilkėjo kunigo drabužius ir buvo išsiskutęs tonzūrą  (katalikų dvasininkų viršugalvyje iškirpta arba išskusta vieta). Tik jo klebonijoje vizitatorius aptiko biblioteką, o joje – daugybę „įvairių mokslų knygų, pakankamai gerų ir katalikiškų“, išskyrus tris, įtrauktas į Katalikų bažnyčios uždraustų knygų sąrašą. Jas M. Daukšai buvo liepta sudeginti arba suplėšyti, arba „atgabenti pataisyti“ tėvams jėzuitams. Nemažai apie Žemaičių kanauninko principus pasako faktas, kad jis, iš anksto žinodamas apie vizitaciją, tų knygų neslėpė.
Renesansinė prakalba barokinei Postilei
     
  Antrasis žinių apie M. Daukšą šaltinis – lenkiškai parašyta Postilės „Prakalba į malonųjį skaitytoją“, kurioje jis suformulavo netikėtai naujovišką tautos apibrėžimą ir pasiūlė gimtąja kalba grindžiamos lietuvių kultūros modelį. Įrodinėdamas teiginį, kad lietuvių kalba Lietuvoje privalėtų turėti tokias pat teises, kokias turi lenkų kalba Lenkijoje, M. Daukša pasitelkia renesansinę argumentaciją, pagrįstą praktine patirtimi, gamtos stebėjimais, istorijos išmanymu ir nuoseklia, racionalia logika.  
     
O štai J. Vujeko pamoksluose renesansiškas yra nebent minčių dėstymo stilius, tačiau pačios mintys, skaitytojams ar klausytojams diegiama vertybių sistema, pasaulėjauta – jau barokinės. J. Vujekas kalba ne apie Dievo meilę, bet apie Dievo baimę; jo Dievas – rūstus ir kerštingas Senojo Testamento Dievas. Pamoksluose nuolat skamba žmogaus menkystės, kančios, atgailos ir nusižeminimo motyvai, kalbama apie žemiškojo gyvenimo trumpumą, apie apgailėtiną visos materijos laikinumą.
         
  Požiūris į mirtį yra bene akivaizdžiausia takoskyra tarp renesansinės ir barokinės pasaulėjautos.  
         
Pamokslininkas siekia paveikti ne savo auditorijos protus, bet jausmus ir vaizduotę (detaliai pasakoja, kokia siaubinga bus pasaulio pabaiga, kai dangus ir žemė „lūžt ir griūt pradės“), – tai aiški baroko estetikos apraiška. Žemiškajame gyvenime J. Vujekas nemato nieko vertinga, nepripažįsta šio pasaulio džiaugsmų. Kūnas jam – tik pagundų šaltinis, nuodėmių indas, kurio neverta saugoti ir puoselėti, nes po mirties jis neišvengiamai virs „smarve, puvėsiais, bjaurastimi tarp kirmėlių“. Pasak jo, žmogaus lavonas niekuo nesiskiria nuo mėšlyne pamestos šuns dvėsenos. Požiūris į mirtį yra bene akivaizdžiausia takoskyra tarp renesansinės ir barokinės pasaulėjautos. J. Vujeko Postilę smelkte persmelkęs barokinis memento mori imperatyvas turėjo būti svetimas M. Daukšai. Be to, įvairiuose kontekstuose lenkų pamokslininkas ne sykį piktai užsipuola protestantus, kalba apie juos su atvira neapykanta.
     
  Pagrįsta atrodo prielaida, kad M. Daukša ne pats pasirinko vertimui pamokslų rinkinį, kuriuo būtų norėjęs naudotis kaip kunigas, – greičiausiai toks buvo bažnytinės vyresnybės sprendimas. Tikėtina, kad jei Žemaičių kanauninkui būtų buvę patikėta pamokslus sukurti savarankiškai, jie būtų kitokie. Privalu deramai įvertinti M. Daukšą kaip vertėją, puikių naujadarų kūrėją, nudirbusį vieno žmogaus jėgoms sunkiai įveikiamą darbą, tačiau lietuviškąjį J. Vujeko Mažesniosios postilės leidimą tik sąlygiškai galime vadinti „Daukšos Postile“. Itin reikšmingu Lietuvos renesansinio humanizmo tekstu iš tiesų laikytina ne Postilė, o jos „Prakalba į malonųjį skaitytoją“.  
     
Eglė Patiejūnienė