Asmenybės / XVIII vidurio – pabaigos
Grįžti

Nesuprastasis Saliamonas Maimonas

     
  Saliamonas ben Jošua gimė 1753 m. netoli Gardino esančiame Sukoviborge. Nuo vaikystės išsiskyrė ypatingais gabumais, polinkiu siekti žinių, gilinimusi į judaizmo religinius tekstus. Tradicinėje žydų aplinkoje užaugęs Saliamonas gavo tinkamą religinį išsilavinimą, tapo rabinu ir, kaip būdinga tuo metu, vedė būdamas vos vienuolikos. Iš pažiūros standartinę gabaus ir išsilavinusio žydo biografiją išskiria anksti atsiradęs Saliamono potraukis pasaulietiniams mokslams (domėjosi gamtos mokslais, daile, astronomija).  
     
Išsivadavimas iš tradicinių pančių ir kūrybinė branda VokietijojeRabinas Maimonas neišsiteko tradicinio gyvenimo tėkmę pasirinkusioje bendruomenėje, kuri neprovokavo naujų atradimų. Jis paliko tradicinę žydų bendruomenę ir išvyko į Vokietiją, kur XVIII a. įsibėgėjo pasaulio žydus pakeitęs Haskalos (žydų Apšvietos) judėjimas.
         
  Rabinas Maimonas neišsiteko tradicinio gyvenimo tėkmę pasirinkusioje bendruomenėje, kuri neprovokavo naujų atradimų.  
         
Jo šalininkai siekė įgyti pasaulietinį išsilavinimą, sužadinti proto galias. Vokietija tapo šalimi, kurioje atsiskleidė ir kaip filosofas buvo pripažintas Maimonas. Vokiečių kalba, nors gerai jos neišmoko, Maimonas parašė visus tekstus. Keletas jų: „Ginčas dėl filosofijos“ (Streitereien im Gebiete der Philosophie, 1793), „Naujosios logikos bandymas, arba Mąstymo teorija“ (Versuch einer neuen Logik oder Theorie des Denkens, 1794), „Aristotelio kategorijos“ (Die Kategorien des Aristoteles, 1794). Maimonas bičiuliavosi su vokiečių ir Vokietijos žydų intelektualiniu elitu.
 
Įdomybė
 
Iš LDK kilęs žydų mąstytojas Maimonas, įkvėptas I. Kanto veikalo „Grynojo proto kritika“, parašė kritinį darbą „Transcendentinės filosofijos bandymas“ (vok. Versuch uber die transzendentale Philosophie, 1790). I. Kantas pareiškė: „Nei vienas mano kritikas nesuprato manęs ir mano raštų esmės taip gerai, kaip ponas Maimonas, nes nedaugeliui duotas tokio pobūdžio tyrinėjimams reikalingas aštrus protas.“
 
 
Jo knygomis ir straipsniais domėjosi Johanas Volfgangas Goethe ir Schiler‘is.
Maimonui didžiausią įtaką gyvenime padarė dvi asmenybės: XII a. gyvenęs žydų mąstytojas Maimonidas (Mozė ben Maimonas) ir amžininkas Imanuelis Kantas. Su Maimonido filosofinės krypties darbu „Kelrodis abejojantiems“ Saliamonas susipažino jaunystėje (įspūdžio pagautas šio viduramžių filosofo garbei jis pasivadino Maimonu). Įkvėptas I. Kanto veikalo „Grynojo proto kritika“ Maimonas parašė kritinį darbą „Transcendentinės filosofijos bandymas“ (vok. Versuch uber die transzendentale Philosophie, 1790). I. Kantas taip įvertino šį darbą: „Nei vienas iš mano kritikų nesuprato manęs ir mano raštų esmės taip gerai, kaip ponas Maimonas, nes nedaugeliui duotas tokio pobūdžio tyrinėjimams reikalingas aštrus protas.“ Maimono veikalas nubrėžė gaires tolesnei Kanto filosofijos plėtotei. Europos filosofijos kontekste Maimonas pripažįstamas jungtimi tarp I. Kanto ir J. G. Fichte‘s (šis Maimoną įvardijo savo pirmtaku).
Atskalūno autobiografijaMaimoną išgarsino ne tiek filosofiniai tekstai, kiek vokiškai parašyta „Autobiografija“ (išleista Berlyne, 1792). Ji šiandien vertinama kaip svarbus istorijos šaltinis XVIII a. pab. Abiejų Tautų Respublikos tradicinei žydų aplinkai ir Haskalos judėjimui pažinti. Tradicinė žydų aplinka „Autobiografijoje“, pasitelkus asmenines ir šeimos narių patirtis, pateikiama per kasdienybės santykius šeimoje, religinį gyvenimą, Šventų Raštų studijas, per senelio, Radvilų dvarų nuomininko, pasakojamą nuomos verslo istoriją, ryšius su magnatais, kunigais.
         
  „Autobiografijoje“ atsiskleidžia Maimono egocentrizmas, puikybė, avantiūrizmas.  
         
Maimono kritiškas žvilgsnis iš šalies į bendruomenės gyvenimą buvo svarbi to meto kūrybinė naujovė. „Autobiografija“ – kone vienintelis šaltinis, leidžiantis suprasti Maimono filosofinių darbų atsiradimo aplinkybes. Tiesa, autorius įžūliai pasakoja apie savo santykius su žmona, siekusia jį grąžinti į šeimą, tiesmukai dėsto požiūrį į buvusią tradicinę aplinką (Maimonas jautėsi „išsivadavęs iš pančių ir religinių prietarų, metęs šiurkščius papročius ir prasčiokišką gyvenimo būdą, išplėtęs savo žinias“; jis nenorėjo grįžti į barbarišką ir skurdžią būklę, atsisakyti civilizuoto žmogaus gyvenimo gėrybių). Puikuodamasis jis aprašo bendravimą su talkinusiais ar jo filosofinius ieškojimus rėmusias mecenatais. Demonstruoja pragmatiškumą, dėstydamas pastoriui ketinimą krikštytis. „Autobiografijoje“ atsiskleidžia Maimono egocentrizmas, puikybė, avantiūrizmas. Jis atskleidė save kaip prieštaringą asmenybę.
     
  Tradiciniam žydo gyvenimui priešinęsis ir jo taisykles laužęs Maimonas negalėjo būti nei suprastas, nei įvertintas savo aplinkoje. Ortodoksams žydams jis buvo atskalūnas, paklydėlis. Vokietijos žydai, prie kurių Maimonas siekė pritapti, jo nepripažino. Maimono vietą ir santykį su gyvenamo meto žydų aplinka (tradicine ir modernėjančia) atskleidžia tai, kad mąstytojas 1800 m. Glogove buvo palaidotas už žydų kapinių tvoros. Jo filosofinis palikimas mažai domino vėlesnius mąstytojus. Žydų skaitytojams Maimono „Autobiografija“ pristatyta tik XIX a. pabaigoje (1871 m. pasirodė jos vertimas į jidiš, 1888–1889 m. – į hebrajų,  1890 m. –  į rusų kalbas).  
     
 
Jurgita Šiaučiūnaitė-Verbickienė