Teisė, teisingumas / XVII vidurio - XVIII a.
Grįžti

Nevidonai broliai Stanevičiai

Ne tik plėšikai buvo apylinkių siaubai; žmogus ne visuomet buvo tikras dėl savo gyvybės ir tarp brolių bajorų, net tarp kaimynų ir draugų“, – rašė bajorų papročių tyrėjas Janas Stanisławas Bystrońas („Dzieje obyczajów w dawniej Polsce“, Warszawa, 1976, t. 2, p. 318).
     
  Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje nebūta daug profesionalių plėšikų gaujų. Geografinės sąlygos (nebuvo kalnų, didžiulių miškų) ir tai, kad ši šalis buvo pagrindinių prekybinių kelių pakraštyje, lėmė, kad plėšikų buvo mažai. Teismų dokumentai retai pasakoja apie profesionalius nusikaltėlius recidyvistus. Jie dažniausiai buvo visuomenės dugno atstovai. Tačiau pilies ir žemės teismų šaltiniai pasakoja apie nuolatinius skundus dėl tų pačių bajorų nusikaltimų. XVIII amžiaus 5 ir 6 dešimtmečiuose Vilniaus pavieto Glitiškių valdose gyveno du broliai bajorai Mikalojus ir Juozapas Stanevičiai. Teismuose jie būdavo nuolat kaltinami dėl sumušimų, nužudymų ir kitų nusikaltimų. Šie žmonės terorizavo visą apylinkę ir tapo ten gyvenusių bajorų bei jų pavaldinių siaubu. Kas jie tokie buvo, žinių nėra daug. Jų tėvas Steponas Stanevičius ėjo aukštas Vilniaus pavieto medžioklininko pareigas. Jis ne kartą protestavo teismuose prieš kaimynų savivalę. Tačiau jo sūnūs pagarsėjo dėl kitokių dalykų...  
     

Šeiminiai nusikaltimai
1748 m. pilies teismas gavo skundą, kuriame M. ir J. Stanevičiai kaltinti kelyje prie Gulbinų karčemos sumušę bajorą Joną Černiavskį. 1749 metais broliai kaltinti plėšimu. Jonas Giedraitis skundėsi, kad Stanevičių pavaldiniai nusiaubė Glitiškių karčemą.
         
  Jau 1751 m. dėl šių nusikaltimų broliams už akių buvo paskirta infamija, o M. Stanevičiui ir mirties bausmė.  
         
Pasikvietęs aiškintis, Juozapas Stanevičius sumušė J. Giedraitį, atėmė jo kerėją (bajorišką drabužį), kardą. 1750 metais broliai kaltinti, kad po konflikto per valstiečių vestuves Pociūnuose (prie Glitiškių) jie smurtavo prieš dominikonų valstietį, užpuolė bajorą Martyną Renčinskį, kartu su savo tarnais mušė jį kardais, pistoletais, vėzdais, bizūnais, pririšo prie arklio uodegos ir nugabeno į savo dvarą Glitiškėse, kur Sofija Stanevičienė (Juozapo sutuoktinė) spardė žmogų. Mirtinai nukankinto žmogaus kūną smurtininkai sukaustė grandinėmis ir užkasė Glitiškių kapinėse. Jau 1751 m. dėl šių nusikaltimų broliams už akių buvo paskirta infamija, o M. Stanevičiui ir mirties bausmė, bet jiedu ramiai gyveno ir toliau buvo kaltinami dėl įvairių smurtinių veikų. 1754 metais nužudytojo brolis Mikalojus pateikė skundą ne tik prieš Stanevičius, bet ir prieš Martyno Renčinskio našlę Kotryną bei jų globėją Vilniaus pavieto stovyklininką Benediktą Oganovskį, pasižymėjusį kaip aktyvų smurtininką. Pastarajam tarpininkaujant, žuvusiojo žmona paėmė 4 000 auksinų ir atsisakė pretenzijų, todėl iš Vilniaus pilies kalėjimo buvo paleistas Stanevičių tarnas Juozapas Žukauskas.
Improvizuotos egzekucijos
1751 m. dėl smurto ir įkalinimo prieš brolius M. ir J. Stanevičius skundą pateikė ir Antanas Riauba, teigęs, kad pastarieji jį pakvietė pietų, o vėliau kartu su savo valstiečiais sumušė ir kelias dienas kalino Maseliškių valdose.
 
Įdomybė
 
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje nebūta daug profesionalių plėšikų gaujų. Geografinės sąlygos (nebuvo kalnų, didžiulių miškų) ir tai, kad ši šalis buvo pagrindinių prekybinių kelių pakraštyje, lėmė, kad plėšikų buvo mažai.
 
Tais pačiais metais (matyt, bylos tarp Riaubų ir Stanevičių metu) vaznys Kazimieras Butkevičius skundėsi, kad Juozapas Stanevičius trukdė pareigūnui atlikti pareigas, įkalino jį savo namuose. 1752 metais dėl smurto ir įkalinimo Glitiškių valdose protestavo Vilniaus pavieto kamarininkas Tomas Rudzevskis. Dėl M. Stanevičiaus smurto įkalinus skundėsi Teofilis Mažeika, teigęs, kad J. Stanevičius kelyje šovė į jį, atėmė arklį, vėliau, pakvietęs susitarti, Glitiškių valdose jį sumušė, kankino: vertė gerti actą, dar sykį sumušė. 1753 metais Kristina Januševičienė skunde minėjo, kad ji atvežė maisto produktus į Glitiškių dvarą, bet J. Stanevičius su savo valstiečiais sumušė bajorę, „neatsižvelgdamas į jos moters luomą“. Tais pačiais metais Ukmergės žemės teisėjas Jeronimas Petkevičius teigė, kad Mikalojus Stanevičius nušovė jo vyriausiąjį arklininką Jurgį. Mikalojus Stanevičius buvo kaltintas nužudęs bajorą Košką, sudeginęs jį ir arklį, pagrobęs pinigus. Vėliau skunde rašyta, esą kaltinamasis nuskandino savo sėbrą Juozapą Pechoruką.
Bajorų anarchija
Nors dažniausiai broliai M. ir J. Stanevičiai veikė kartu, bet yra žinoma viena byla, kurioje Mikalojus kaltino Juozapą neteisingai pasidalinus tėvo palikimą, antpuoliu jo Perūnų (prie Glitiškių) valdose.
         
  Valstybėje, kurioje buvo silpna teisminė ir policinė valdžia, bajorai savarankiškai sprendė konfliktines situacijas.  
         
Tada žuvo vyresnysis arklininkas, buvo pagrobtos brangenybės. O dėl finansinių reikalų Juozapas kartu su minėtu A. Riauba [sic!] skundė savo brolį Mikalojų. Matyt, ūmus brolių būdas lėmė ir jų tarpusavio konfliktus.
Taigi broliai Stanevičiai ne tik terorizavo Glitiškių apylinkių bajoriją, bet ir stengėsi išvengti atsakomybės, bendravo su nukentėjusiais. Valstybėje, kurioje buvo silpna teisminė ir policinė valdžia, bajorai savarankiškai sprendė konfliktines situacijas, siekė privačiai susitarti, užglaistyti ginčus. Tokia padėtis rodė bajorijos nebaudžiamumą. Net po įtarimų itin žiauriais nusikaltimais ir teismo sprendimų smurtautojai ir toliau ramiai gyveno.
Apie tolesnę minėtų brolių veiklą duomenų rasti nepavyko. Galbūt valstybės arba bajorų savavališko teisingumo rankos pasiekė ir juos...
 
Domininkas Burba