Asmenybės / XV-XVI a.
Grįžti

Nevidonas Mikalojus Mikalojavičius Iljiničius

Besaikio puotavimo pavojai
Diduomenės puotavimas viduramžiais buvo svarbus bendravimo kultūros elementas. Tai nebuvo vien poreikių prisivalgyti ir išgerti tenkinimas ar kokio nors svarbaus įvykio paminėjimas. Puotos metu buvo keičiamasi mintimis ir svarbia informacija, tariamasi dėl sandorių, susipažįstama su naudingais žmonėmis. Kartu tai buvo malonus pasisėdėjimas su miela bendraminčių draugija, stiprinantis bičiulystę ir bendrumą.
Didikui puotos rengimas buvo ir turtų demonstravimas: turtai reiškė jo galią ir aukštą vietą visuomenės hierarchijoje. Puota buvo ne vien gardžiais patiekalais ir gėrimais nukrautas stalas, jos metu svečiams rodyti vaidinimai ir misterijos.
         
  Puotos metu buvo keičiamasi mintimis ir svarbia informacija, tariamasi dėl sandorių, susipažįstama su naudingais žmonėmis.  
         
Didikas, ruošdamas puotą, visada puikuodavosi prieš svečius jo turtų teikiamomis galimybėmis. Ir nors Bažnyčia smerkė kūniškų malonumų vaikymąsi, nes besaikis valgių ir gėrimų rijimas sukelia paleistuvystę, tačiau diduomenė puotas rengė mielai.
Draugijos keliamas džiaugsmas ir užstalės malonumai gali užliūliuoti, tuomet žmogus ima geisti tik jų, užmiršdamas visas pareigas. Taip ir nutiko didikui Mikalojui Mikalojavičiui Iljiničiui. 1528 metais jo žmona Elžbieta kreipėsi į valdovą prašydama, kad uždraustų jos vyrui Mikalojui Iljiničiui švaistyti turtus: „Mums lenkėsi ponia Mikalojienė Iljiničienė, ponia Elžbieta, dėl to, kad jos vyras Mikalojus Mikalojavičius Iljiničius, žmogus laidokas, ir savo turtus iššvaistė, ir visus savo dvarus išpardavė ir pragėrė, o žmoną ir vaikus paliko be nieko.“
Prašvilpti senelio turtai
Mikalojaus Iljiničiaus senelis Naugarduko pavieto bajoras Jonas Iljiničius susikrovė turtus, kurie Iljiničių giminę padarė vieną galingiausių ir įtakingiausių tarp Lietuvos didikų.
         
  Šių puotų nepavadinsi banaliomis išgertuvėmis, nes ne taip lengva pragerti ne vieną dvarą.  
         
Fortūna jam šypsojosi. Karjerą pradėjo valdovo Kazimiero Jogailaičio dvare – vykdė kambarinio pareigas. Trylikos metų kare (1454–1466) prieš Vokiečių ordiną tarnavo valdovo gvardijoje, pateko į nelaisvę. Grįžęs iš jos buvo apgaubtas valdovo rūpesčio – tapo Volkovysko, o vėliau Drohičino seniūnu. Sėkmingų vedybų dėka susigiminiavo su įtakingais didikais – pirmoji jo žmona buvo Kęsgailos Valmantaičio duktė, antroji – Andriaus Daugirdaičio.
 
Įdomybė
 
1528 metais puotas itin pamėgusio didiko Mikalojaus Iljiničiaus žmona Elžbieta kreipėsi į valdovą prašydama, kad uždraustų jos vyrui švaistyti turtus. Valdovas nedvejodamas įsikišo: uždraudė pardavinėti likusius dvarus, pasirūpino, jog būtų išsaugoti giminės turtai, nes viduramžių valstybės galios garantas buvo diduomenė. Ji mokėdavo mokesčius, išrengdavo kariuomenę į karą.
 
Gyvenimo pabaigoje tapo Vitebsko (1483), o vėliau svarbios pasienio su Maskva žemės – Smolensko – vietininku. Jonas Iljiničius mirė 1490 metais. 1528 metų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės surašymas rodo, kad Iljiničių giminė pagal valdomą turtą buvo 13 vietoje tarp turtingiausių ir įtakingiausių diduomenės giminių. Jonas Iljiničius paliko du sūnus – Mikalojų ir Jurgį. Vyresnysis sūnus Mikalojus ėjo tėvo pėdomis, jo politinę karjerą vainikavo Smolensko vietininko pareigos. Mirė 1499 m. sūnui, taip pat vardu Mikalojus, palikęs gausius turtus.
Mikalojaus nežavėjo politinės karjeros perspektyva. Pirmenybę jis teikė malonumams, kuriuos teikė iš tėvo paveldėti turtai. Aukštų pareigų nesiekė. Atsidėjo gyvenimo malonumams. Rengė puotą po puotos. Apmaudu, kad istoriniuose šaltiniuose neišliko jų aprašymų. Galima tik numanyti, jog tai buvo prabangūs renginiai su įvairiausiais valgiais, kuriuose grojo kviesti muzikantai, vaidino aktoriai. Šių puotų nepavadinsi banaliomis išgertuvėmis, nes ne taip lengva pragerti ne vieną dvarą. Į gausias vaišes galėjo susirinkti nuo keliasdešimt iki kelių šimtų svečių. Mikalojaus Iljiničiaus gyvenimą tiksliausiai apibūdintų XV a. vid. prancūzų poeto Šarlio Orleaniečio parašytos eilutės:
 
„Ir vynas į taurę štai teka srove –
gyvenimo džiaugsmas, širdies atgaiva.“
„Laidoko” tramdymas
Po truputį Mikalojus Iljiničius įklimpo į skolas ir alkoholizmą.
         
  Po tėvo mirties sūnūs Jonas ir Ščastnas dar ilgai mokėjo tėvo skolas, išpirkinėjo ar bandė atgauti užstatytas valdas.  
         
Kai 1528 m. Mikalojaus žmona Elžbieta kreipėsi į valdovą Žygimantą Senąjį, kad jis gelbėtų turtų likučius, nes giminė nusigyvens, valdovas nedvejodamas uždraudė Mikalojui Mikalojavičiui pardavinėti dvarus: „O kas dėl tų dvarų, kurių ponas Mikalojus nepardavė: Lintupų, Repuchovo, Šilovičių, Govenovičių, Ivacevičių, Rečicos valsčiaus, – tai tų dvarų ponas Mikalojus Iljiničius jau nebeturi niekam pardavinėti ir taip pat niekas jo dvarų negali pirkti; [...] o kas nupirktų, tas pinigus turi prarasti, nes tai padarėme dėl tos priežasties, jog ponas Mikalojus – žmogus laidokas, ir turtus prarado, dvarus išpardavė ir pragėrė, kad dėl tos laidokystės tie garsūs namai visiškai nesunyktų, o žemės tarnyba nežlugtų.“ Užstatytų ar įkeistų valdų valdovas taip pat neleido išpirkti, kad jos būtų išsaugotos palikuonims, kai šie sulauks pilnametystės, pvz., Mirominių dvaro, kuris buvo užstatytas Aleksandrui Saltonaičiui ir Nemirai Grimličiui už 73 kapas grašių: „Nemira Grimličius ir Aleksandras Saltonaitis Mirominių dvarą turi laikyti iki tol, kol pono Mikalojaus Iljiničiaus vaikai sulauks pilnametystės, o jei ponas Mikalojus Iljiničius norėtų dvarą išpirkti iki jo vaikai sulauks pilnametystės, tai jam šito neleidžiame, nes jis ir taip daug savo tėvoninių valdų prarado.“ 1536 metais Mikalojaus sūnus Jonas skundėsi, kad tėvas pragėrė du trečdalius tėvoninių valdų ir mirė nuo potraukio alkoholiui, nieko nepalikdamas jam ir jo broliui Ščastnui. Po tėvo mirties sūnūs Jonas ir Ščastnas dar ilgai mokėjo tėvo skolas, išpirkinėjo ar bandė atgauti užstatytas valdas.
     
  Mikalojaus Iljiničiaus istorija rodo, kokius pokštus krečia likimas – tai, ką protėviai sukaupė sunkiai dirbdami, palikuonys iššvaistė greitai. Valdovas šioje istorijoje suvaidino svarbų vaidmenį – jis pasirūpino, jog būtų išsaugoti giminės turtai, nes viduramžių valstybės galios garantas buvo diduomenė. Ji mokėdavo mokesčius, išrengdavo kariuomenę į karą. Todėl valdovas skrupulingai ir rūpinosi šios giminės likimu.  
     

Literatūra: Lietuvos metrikos studijos, sudarė ir redagavo Irena Valikonytė, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1998.
 
Remigijus Černius