Teisė, teisingumas / XVI vidurio - XVII a.
Grįžti

Nusikaltimai ir bausmės Trečiajame Lietuvos Statute

Žmogžudžių gyvų nepalikti“, – teismas skelbė nuosprendį Motiejui Bočkovskiui 1769 09 19 (1767–1775 m. Vilniaus pavieto pilies teismo dekretų protokolai, LVIA, SA, b. 4832).
     
  Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje veikę teisės kodeksai (Statutai) daugeliui lietuvių kelia pasididžiavimą. Tiek daug įvairių gyvenimo sričių apėmusių ir detalių teisės kodeksų Europoje žinoma nedaug. Tiesa, istorikai mažai žino, kaip teismai Statutų nuostatomis vadovavosi praktiškai. Nors Statutus nuolat papildydavo seimų konstitucijos (įstatymai), 1588 m. priimtas Trečiasis Lietuvos Statutas veikė nuo jo priėmimo datos, „pergyveno“ valstybės pabaigą ir buvo panaikintas tik 1840 metais. Sunku nesižavėti kodekso ilgaamžiškumu, tačiau kyla ir kitokių minčių. Nors Trečiasis Lietuvos Statutas – Renesanso laikų kūrinys, jame buvo ir viduramžių bruožų. Numatytos žiaurios bausmės XVIII a. pabaigoje atrodė makabriškai ir neatitiko laiko dvasios. Tuo metu buvo parengtas ir Apšvietos epochos nuostatas atspindėjęs LDK teisės kodekso projektas, tačiau karas ir valstybės okupacija neleido jo įgyvendinti. Pristatysime Trečiojo Lietuvos Statuto nuostatas smurtinių nusikaltimų atžvilgiu.  
     
 
Žmogžudystė žmogžudystei nelygu
Trečiasis Lietuvos Statutas pabrėžė nusikaltimo žalą visuomenei. Šiame kodekse pagal sunkumą ir pobūdį nusikaltimai skirstyti į „kruvinuosius“, už kuriuos grėsė mirties bausmė, ir „nekruvinuosius“, už kuriuos bausta laisvės atėmimu ar pinigine bauda. Daugiausia apie smurtinius bajorijos nusikaltimus ir bausmes rašoma Lietuvos Statuto 11 skyriuje „Apie smurtą, sumušimus, apie bajorų galvapinigius“.
Daug dėmesio Statute skirta nužudymams.
         
  Trečiasis Lietuvos Statutas pabrėžė nusikaltimo žalą visuomenei.  
         
Atsakomybę už nužudymą lėmė nusikaltimo pobūdis (tyčinis ar netyčinis), nusikaltusiojo ir nukentėjusiojo luomas bei įvykio aplinkybės. Lietuvos Statute buvo išskiriami nužudymai sunkinančiomis aplinkybėmis: tėvų, vyro arba žmonos. Buvo išskiriamas nužudymas iš pasalų, kerštaujant, antpuolio metu; nužudžius vyrą, kai tai įvykdydavo žmonos pagrobėjas ar suviliotojas; bei savo pono nužudymas (neprivilegijuotiems asmenims). Kaip lengvinanti aplinkybė buvo vertinamas savo vaiko, nesantuokinio vaiko gyvybės atėmimas, nužudymas dvikovos metu, susiginčijus, kankinant vagį, nužudymas, kurį įvykdė psichiškai nesveikas asmuo, viršijant būtinosios ginties ribas arba atsitiktinis nužudymas. Nužudyti banitą (žmogų, teismo sprendimu nubaustą ištrėmimu) ar infamą (žmogų, teismo sprendimu nubaustą garbės atėmimu) nebuvo laikoma nusikaltimu.
Sunkiausia bausmė – tėvažudžiams
Įvykdžius šį nusikaltimą, dažniausiai būdavo skiriama mirties bausmė. Bet bajorija galėjo jos išvengti. Už bajoro nužudymą grėsė mirties bausmė, bet jei nusikalstant dalyvavo keletas asmenų, mirtimi buvo baudžiamas tik organizatorius, o kiti dalyviai kalėjo bokšte ir mokėjo galvapinigius.
 
Įdomybė
 
Pagal III Lietuvos Statuto (1588)11 skyriaus 7 straipsnį už savo motinos ar tėvo nužudymą iš nusikaltėlio ir jo palikuonių buvo atimama paveldėjimo teisė; nusikaltėlį vežiojo po turgus, plėšė replėmis. Vėliau įkišdavo jį maišan kartu su šunimi, kate, višta ir žalčiu bei nuskandindavo giliausioje vietoje. Tuo tarpu už vaikų nužudymą tėvai metus ir 6 savaites kalėjo bokšte.
 
Už neprivilegijuoto žmogaus nužudymą bajoras baustas mirtimi tik tada, jei būdavo sugaunamas nusikaltimo vietoje. Lietuvos Statuto 11 sk. 16 straipsnis skelbė, kad už bajoro nužudymą peiliu, vėzdu, ar kitu „nebajorišku“ ginklu (bajoriški ginklai – kalavijas, kardas) asmuo (tiek bajoras, tiek neprivilegijuotasis žmogus) bus baudžiamas ketvirčiavimu. Už neprivilegijuoto žmogaus nužudymą bajorui, jei nebuvo pagautas nusikaltimo vietoje, turėjo būti nukirsta ranka. Už nužudymą iš pasalų pagal 11 sk. 17 straipsnį asmuo būdavo ketvirčiuojamas. Už brolio arba sesers nužudymą pagal 11 sk. 8 straipsnį buvo numatyta mirties bausmė. Už vyro ar žmonos nužudymą pagal 11 sk. 6 straipsnį buvo numatyta mirties bausmė, bet įrodžius nedarnų gyvenimą iš nukentėjusio(s) pusės, po priesaikos kaltinimas sumenkėdavo ir kaltinamasis turėdavo priesaika įrodyti savo nekaltumą.
Sužalojimų kainynas
Artimas nužudymui yra kūno sužalojimas. Lietuvos Statuto 11 sk. 17 straipsnis numatė, kad už kvalifikuotus sužeidimus (tėvų sumušimą, sužalojimą iš pasalų) grėsė mirties bausmė. Lengvinančios aplinkybės: atsitiktinis kūno sužalojimas, viršijus būtinosios ginties ribas, kankinant vagį.
         
  Vakare arba naktį įvykusiose muštynėse kaltu pripažįstamas tas, kuris pirmas užgesindavo žvakę.  
         
Už tai buvo numatyta išpirka.
Už galvos traumą, jei lūžo kaulai, reikėjo mokėti 30 kapų grašių; už išorinę žaizdą veide – 40 kapų grašių. Jei sužalojama „nebajorišku“ ginklu (lazda, blakštu, buože, botagu ar rykštėmis), tai skiriama 40 kapų grašių išpirka; bajorui už šiuos nusikaltimus privaloma kalėti 6 savaites giluminiame kalėjime. Už žaizdas, suteiktas karui įprastais ginklais, – 20 kapų grašių ir 6 savaitės kalėjimo. Už bajorių moterų sužeidimą finansinė bausmė būdavo dvigubinama, kalėjimo laikas –  irgi. Už antausį arba barzdos išplėšimą būdavo baudžiama 20 grašių bauda ir 3 savaitėmis kalėjimo.
11 skyriaus 10 ir 11 straipsniai numatė, kad už smurtą muštynių metu kaltasis bajoras turi kalėti 6 savaites bokšte. Vakare arba naktį įvykusiose muštynėse kaltu pripažįstamas tas, kuris pirmas užgesindavo žvakę. Jis sumokėdavo nukentėjusiam galvapinigius už smurtą. Už bajoro sužalojimą būdavo skiriama 50 kapų grašių išpirka.
Už neteisėtą bajoro įkalinimą buvo numatyta 20 grašių bausmė, o nusižengęs asmuo turėjo būti įkalintas ketvirtį metų pilies teismo, kuriam jis priklausė, giluminiame kalėjime.
Sunkūs nusikaltimai sunkiai įrodomi
Apie išprievartavimą rašyta Statuto 11 sk. 12 straipsnyje. Už bet kurio luomo padorios moters ar merginos išprievartavimą, jei tai įrodoma (nusikaltimo metu moteris turi rėkti, o liudininkai turi paliudyti smurtą), prievartautojas turi sumokėti išpirką ir pelnyti mirties bausmę. Įstatyme buvo išlyga, kad jei prievartavimo metu moteris nerėkė, nors šalia buvo kiti žmonės, tuomet ji neturi teisės reikalauti atsakomybės iš tokio vyro. Jei moteris sutiktų už prievartautojo tekėti, „tai jos valia“.
Lietuvos Statutas numatė, kad vadinamas antpuolis yra svetimų valdų, namo, sodybos ar bažnyčios užpuolimas. Už antpuolį, kurio metu buvo nužudomas bajoras, Lietuvos Statutas numatė mirties bausmę organizatoriams ir pagalbininkams. Jei antpuolio metu buvo sužeisti žmonės, tuomet organizatoriui skiriama mirties bausmė, o [kilmingiems] pagalbininkams – metų bei 12 savaičių bokšto kalėjimas. Jei nusikaltimas padarydavo tik materialinę žalą, tai visiems dalyviams būdavo numatyta 12 savaičių bokšto kalėjimo bausmė
Už plėšimą (svetimos nuosavybės atėmimą prievarta) būdavo baudžiama mirties bausme. 11 skyriaus 31 straipsnis skelbė, kad bajoras pirklio ar „paprasto luomo žmogaus“ sumušimu ir apiplėšimu apkaltinamas tuomet, jei toks asmuo pagaunamas nusikaltimo vietoje, o nusikaltimo faktą patvirtina 2 bajorai ir 4 neprivilegijuotieji luomų asmenys. Tokiu atveju bajorui skiriama mirties bausmė, o nukentėjusysis gauna išpirką.
Tarnai ir pavaldiniai nebuvo vertinami kaip savarankiški organizuotų nusikaltimų dalyviai. Lietuvos Statuto 11 sk. 37 straipsnis skelbė, kad jei savininkas nežinojo apie savo pavaldinių nusižengimus, jis turi atlyginti nuostolius, o po to bausti pavaldinius. Pasak 43 straipsnio, jei savininkas žinojo ir pasiuntė plėšti ar smurtauti, turi atsakyti pats.
     
  Bausmės už smurtinius nusikaltimus buvo griežtos ir žiaurios. Tiesa, Lietuvos Statuto nuostatos dažnai nesutapdavo su XVIII a. realijomis. Daugelis nusikaltusiųjų (ypač bajorų) išsisukdavo nuo bausmių.  
     
Domininkas Burba