Dvasinis gyvenimas, religija / XV-XVI a.
Grįžti

Oršos pergalės paminklai Vilniuje

Žūtbūtinis mūšis prieš triskart didesnę kariuomenęXV a. pabaigoje prasidėję karai su Maskva alino Lietuvos Didžiąją Kunigaikštiją. Nuo 1494 m. iki 1514 m. buvo prarastas trečdalis Lietuvos teritorijos. 1514 metų liepos 30 d. po ilgos apgulties krito šiaurės rytų Lietuvos citadelė – Smolenskas. Beveik 100 000 maskvėnų kariuomenei atsivėrė kelias į valstybės gilumą.
Šalyje tvyrojo baimės ir nesaugumo atmosfera. Žygimantas Senasis karštligiškai pradėjo burti kariuomenę Lietuvoje ir Lenkijoje. Krikščionybės forpostas rytuose – Lenkija ir Lietuva – ruošėsi atremti įsiveržėlius iš Rytų.
         
  Šalyje tvyrojo baimės ir nesaugumo atmosfera.  
         
Jungtinė maždaug 30 000 vyrų kariuomenė, kurią pavyko surinkti per trumpą laiką, vadovaujama Lietuvos didžiojo etmono stačiatikio kunigaikščio Konstantino Ostrogiškio, patraukė į Oršą, kurią buvo pasiekusios Ivano Čeliadnino vadovaujamos pagrindinės maždaug 80 000 maskvėnų pajėgos.
Liepos 7 d. K. Ostrogiškio vadovaujama jungtinė kariuomenė pasiekė Dnieprą. Kitame jo krante stovėjo beveik tris kartus didesnė maskvėnų kariuomenė. Didysis etmonas su kitais karo vadais aptarė mūšio planą.
     
  Nežinia, ar jie žinojo apie prieš daugiau kaip šimtą metų Vytauto Didžiojo panaudotą lietuvių manevrą Žalgirio mūšyje. Tąsyk lietuvių raitininkai imitavo bėgimą iš mūšio lauko, išsklaidydami kryžiuočių gretas, po to persirikiavo, smogė ir iškovojo pergalę. Kropivnos lauke prie Oršos su karo vadais aptartas mūšio planas buvo panašus: lietuvių raitija turėjo imituoti bėgimą ir besivejančias pagrindines priešo pajėgas įvilioti į artilerijos pasalą. Šį kartą mūšio sėkmę turėjo lemti per šimtmetį ištobulėjusi artilerija. Tai buvo rizikingas planas, bet kito pasirinkimo, kovojant prieš beveik tris kartus didesnę armiją, tikriausiai nebuvo.  
     
Malda – svarbiausia karinė strategija
Supraslio kronikoje aprašytas didžiojo Lietuvos etmono elgesys, įkūrus karo stovyklą: „Kai priėjo Dniepro upę prie Oršos miesto ir pamatė, jog persikelti per upę bus labai sudėtinga, šis dievobaimingas vyras ir karo meną išmanantis karvedys, garbingas didysis etmonas Konstantinas Ivanovičius nuskubėjo į Švč. Trejybės cerkvę ir ten meldėsi Visagaliui Dievui ir šv. Mikalojui Stebukladariui.“
         
  Religingumas buvo persmelkęs visas gyvenimo sritis.  
         
Šiuolaikiniam skaitytojui toks K. Ostrogiškio skubėjimas melstis gali atrodyti kaip skubotas ir formalus ritualas. Tačiau tai, kas šiandieniniam žmogui – sėkmė, kurią lemia racionalus apskaičiavimas arba teisingas sprendimas, tų laikų žmonėms buvo suprantama kaip dangiškųjų jėgų – Dievo ir šventųjų – pagalba. Tikėta, kad kasdienis gyvenimas ir kiekvienas įvykis nulemiamas Danguje. Religingumas buvo persmelkęs visas gyvenimo sritis. Tik malda buvo galima prisišaukti dangiškąją pagalbą, tik jos dėka įvykdavo visa, kas įvykdavo. Ypač ekstremalių situacijų (epidemijų, karų, gamtos stichijų) metu asmenine žmogaus valia nepasitikėta. Pasaulis buvo suvokiamas kaip gėrio (Dievo su angelais ir šventaisiais) kova prieš blogį (Šėtoną ir jo kariauną).
Šiame mūšyje buvo sprendžiamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos likimas.
         
  Šiame mūšyje buvo sprendžiamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos likimas.  
         
Laimėti mūšį prieš didesnę maskvėnų kariuomenę buvo mažai galimybių. Manyta, kad šioje situacijoje tik Dievo stebuklas, šventųjų pagalba gali padėti įgyvendinti mūšio planą ir pasiekti pergalę. Jei spėtume, koks bejėgiškumo, baimės ir netikrumo jausmas buvo apėmęs laukiančius mūšio, suprastume, jog Lietuvos didžiojo etmono malda kovos išvakarėse nebuvo formali.
Sandoris su Dievu: cerkvės už stebuklą
Melsdamasis Konstantinas Ostrogiškis prašė Visagalio Dievo pagalbos, o tam, kad jo malda būtų išklausyta, buvo privalu sudaryti su Dievu sandorį. Savo ir kariuomenės likimą jis patikėjo Viešpaties globai. Tai buvo tarsi senjoro ir vasalo sutartis, kai silpnesnis atsiduoda stipresniojo globai, kad būtų apgintas. Užtarimo K. Ostrogiškis kreipėsi ir į šv. Mikalojų, kuris pagelbsti kenčiantiems.
 
Įdomybė
 
Oršos mūšio metu į lietuvių nelaisvę pateko 8 aukšti maskvėnų karo vadai, 37 žemesnieji vadai, per du tūkstančius bojarinų ir 5 000 eilinių karių. Amžininkai teigia, kad mūšio lauke žuvo apie 40 000 priešų.
 
Šventieji vertinti kaip tarpininkai tarp dangiškojo ir žemiškojo pasaulių, tikėta, kad jie pasiryžę padėti žmogui, gali užtarti jį prieš Dievą. Šv. Mikalojus – vienas labiausiai stačiatikių garbinamų šventųjų, gerumo ir pagalbos simbolis, gelbstintis persekiojamus, silpnuosius ir nelaimėn patekusius. Dėl to jis vadinamas Stebukladariu, o bažnytinėje slavų kalboje Ugodnik – tas, kuris padeda.
Sutartį su Dievu ir šv. Mikalojumi didysis etmonas sutvirtino įžadu kariuomenės vadų akivaizdoje: „Ir minėtasis Konstantinas Kropivnos lauke, kuriame kiekvieną akimirką laukė susidūrimo su priešu, žymių mūsų patarėjų ir kitų kariuomenės vadų akivaizdoje ne mažiau pamaldžiai kaip ir iškilmingai davė įžadą pastatyti mūsų mieste Vilniuje dvi šventyklas arba maldos namus – vieną Švč. Trejybės garbei, kitą – šv. Mikalojaus garbei. [...] jeigu gerojo ir visagalio Dievo pagalba pasieksime pergalę prieš bedievį priešą“.
Mūšis prasidėjo ankstyvą rugsėjo 8-osios rytą. Lietuvos kariuomenė staigiai persikėlė per Dnieprą. Mūšio metu lengvoji lietuvių raitija imitavo atsitraukimą, pagrindiniai maskvėnų daliniai puolė juos vytis, buvo įvilioti į artilerijos pasalą. Artilerijos ugnis juos nušlavė nuo žemės paviršiaus. Po to puolė lietuvių ir lenkų raitija. Apimta panikos maskvėnų kariuomenė bėgo, o lietuviai juos persekiojo.
Stačiatikių cerkvė sostinės centre: valdovo kataliko atlygis už stebuklingą pergalę
Didžiojo etmono maldos buvo išklausytos: stebuklas įvyko. Po mūšio karo stovykloje buvo aukojamos padėkos pamaldos. Gruodžio pradžioje Vilniuje įvyko iškilmingos K. Ostrogiškio sutiktuvės. Lenkijos ir Lietuvos valdovas leido K. Ostrogiškiui įvykdyti Viešpačiui duotą pažadą – pastatyti Vilniuje cerkves Švč. Trejybės ir šv. Mikalojaus garbei: „Kadangi mes išmokyti Šventojo Rašto ir Šv. Evangelijų duoti Dievui įžadus ir juos vykdyti, [...] leidome pastatyti dvi mūrines cerkves: Švč. Trejybės ant kalvos, šalia kelio į Medininkus, kur stovėjo sena medinė to paties pavadinimo cerkvė su vienuolynu, ir Šventojo Mikalojaus, kuris vadinamas Didžiuoju – miesto centre. Leidžiame jas įrengti pagal stačiatikių apeigas.“
Valdovas, kaip ir visi jo amžininkai, pergalę priskyrė Dievo Apvaizdai:
         
  Beveik tris kartus mažesnės kariuomenės pergalė prie Oršos buvo suprantama kaip stebuklas.  
         
beveik tris kartus mažesnės kariuomenės pergalė prie Oršos buvo suprantama kaip stebuklas, kuris įvyko K. Ostrogiškio maldų ir įžado dėka. Dėkojant Viešpačiui Dievui ir Šventajam, kuris užtarė, Vilniuje buvo pastatytos Švč. Trejybės ir Šv. Mikalojaus mūrinės cerkvės, kurios būsimoms kartoms liudijo Viešpaties stebuklą ir Oršos pergalės atminimą. Ne kartą perstatytos jos išliko per visas negandas iki mūsų dienų, kad primintų Dievo visagalybę.
 
Remigijus Černius