Dvasinis gyvenimas, religija / XIII-XIV a.
Grįžti

Pagonių šventės

Nuodėmingos pagoniškos liaudies šventės ir apeiginiai minėjimai pernelyg nedomino XIII–XIV a. Rytų Baltijos žemių rašytojų, todėl apie jas dabar galima kalbėti tik remiantis atsitiktinių faktų nuotrupomis ir netiesioginėmis užuominomis. Šiek tiek plačiau rašoma XV a. Lietuvos istorijos šaltiniuose, tačiau pagoniškas švenčių papročių ir apeigų kontekstas XV a. dėl krikščionybės plėtotės jau bluko arba, kaip mirusiųjų deginimas, buvo naikinamas. Tiesa, krikščionių supratimu nenuodėmingi reiškiniai išliko, pavirtę liaudies papročiais. Turint galvoje šias civilizacinės raidos aplinkybes, apie XIII–XIV a. pagoniškas šventes nedaug ką galima pasakyti.
     
  Iš nuotrupų aišku, kad pagrindinės šventės ir apeigos siejosi su gyvenimo (gimtuvės, vestuvės, laidotuvės, mirusiųjų vėlių gerbimas) ir žemdirbio darbų ciklais. Jų šventimas ir apeigos, bendros linksmybės, puotos sutelkdavo giminaičių ir draugų kolektyvus. Šventės, kitaip nei kasdienybė, būdavo sočios, linksmos, ilgai trunkančios ir „išverčiančios iš kojų“. Štai 1286 m. antro po Lietuvos karaliaus asmens įžeistas didikas Pelužis atvedė kryžiuočių plėšikų būrį į įžeidėjo sodybą, kur švęstos vestuvės. Plėšikai puolė sodybą tada, kai puotautojai, „iš seno savo įpročio nusigėrę, sugulė pailsėti“.  
     

Gimimas ir mirtisPelužio pastangomis kraujyje paskandintos lietuvių kunigaikščio vaiko vestuvės – ryškus gyvenimo rato etapo šventės faktas.
         
  Prūsai prie savųjų kapų graudžiai raudodavo ir vaitodavo, tuo piktindami Ordino valdžią ir Bažnyčios tarnus.  
         
Vienoje gretoje su vestuvėmis ėjo gimtuvės. Prūsiški šaltiniai sako, kad svarbūs jų kūdikių įteisinimo bendruomenėje ženklai buvo apeigos vandenyje (upėse), Bažnyčią erzinęs pagoniško vardo suteikimas, gimtuvių vaišės (daug dovanų, gausios, ilgai trunkančios puotos). Lietuvių pagoniškus laidotuvių papročius aprašė Jonas Dlugošas (XV a.). Laidojamą mirusįjį sudegindavo ypatingame (šventame) miške, tradiciniame šeimos ugniakure-kapavietėje. Dalyvaudavo visa šeima (giminė). Kapus periodiškai lankydavo, pagerbdami mirusius ir pamaitindami jų vėles į sūrį panašiu valgiu, pagirdydami midumi. Apeigų metu aukojamos aukos („sūris“ ir midus) turėjo suminkštinti dievų širdis ir pastiprinti velionių artimųjų dvasias. Prūsai prie savųjų kapų graudžiai raudodavo ir vaitodavo, tuo piktindami Ordino valdžią ir Bažnyčios tarnus. Lietuvoje kitaip negalėjo būti, nes pagoniški papročiai baltų kraštuose buvo panašūs. Raudota per Lietuvos valdovo Mindaugo velionės žmonos Mortos laidotuvių apeigas 1262 metais. Mirusiųjų minėjimo apeigos, anot J. Dlugošo, vykdavo spalio pradžioje, todėl jas galima sieti su žemdirbio ciklo švente – derliaus nuėmimu. Esą visa Lietuva eidavo į miškus prie savo pirmtakų kapų ir kelias dienas švęsdavo: valgydavo, gerdavo, linksmindavosi ir aukodavo.
Žemės budinimas su dainomisŽemdirbio pavasario darbų pradžios šventės patikimuose šaltiniuose mažai fiksuotos. Mokslinis spėjimas šv. Adalberto (Vaitiekaus) nukankinimą 997 m. balandžio 23 d.
         
  Apie pagonis lietuvius rašiusiems krikščionims pro akis ir ausis nepraslydo pagonių šventes bei apeigas lydėjusios dainos, raudos ir neįprasti muzikos garsai.  
         
sieja su triukšmingomis prūsų pavasarinėmis Žemės budinimo apeigomis. Vyskupo veiksmai joms „pakenkė“. Krikščionybei įsitvirtinant pagonių žemėse į rytus nuo Baltijos jūros, Žemės budinimas tapo šv. Jurgio švente (Jurginėmis). „Jurgi, atrakink žemę!“, – dainuojama vienoje liaudies dainoje. Pagonių žemdirbių darbų ciklo pradžios šventė ir atitinkamos apeigos pavasarį buvo žinomos priešiškiems kaimynams krikščionims. Panašiu metų laiku, 1373 m. balandžio 17 d., vaišėse linksminosi vieno kaimo lietuviai. Tuo pasinaudojo Jelgavos komtūrui pavaldūs plėšikai. Nors krikščionims tai buvo Velykų diena, jie užpuolė kaimą, nužudė 60 vaišių dalyvių ir sudegino kartu su namu.
 
Įdomybė
 
Šachmatai atkeliavo į Lietuvą XIV a. iš rusiškų arba iš Vokiečių ordino žemių, nes to amžiaus pabaigoje jais buvo dažnai žaidžiama – įvairių abstrakcijų figūrėlės ir šachmatų lentų fragmentai rasti Trakų, Vilniaus pilyse ir miestuose, svarbiose periferijos pilyse: Gardine, Kernavėje, Naugarduke, Valkavyske, Veliuonoje. Tai buvo aukščiausių, turtingiausių, privilegijuotų visuomenės sluoksnių žaidimas.
 

Apie pagonis lietuvius rašiusiems krikščionims pro akis ir ausis nepraslydo pagonių šventes bei apeigas lydėjusios dainos, raudos ir neįprasti muzikos garsai. Muzikos instrumentų likučių (dambrelių, molio švilpynių, dūdelių, ūkų (ūžynių), žvangučių) rasta kasinėjant Vilniaus žemutinę pilį (Valdovų rūmus). Lenkijos karaliaus dvare buvo atsimenami Onos (Aldonos) Gediminaitės, karaliaus Kazimiero žmonos, iš tėvų namų atsivežti laisvi papročiai, kurie moralizuoti mėgusiam J. Dlugošui nepatiko. Yra žinoma apie Lenkijos karaliaus Jogailos muzikantus: švilpynininkus, bandūrininkus, būgnininkus, trimitininkus. Jų muzikos jis galėjo klausytis dar būdamas pagoniu. Profesionalūs muzikantai, prabangūs muzikos instrumentai, muzikos poreikis ir laisvas laikas – aukščiausių visuomenės sluoksnių pramoga ir prabanga, liudijama didžiųjų kunigaikščių Jogailos ir Vytauto dvaruose.
Valdovų žaidimai
Archeologiniai pagrindinių XIII–XIV a. pagoniškos Lietuvos centrų (Kernavės, Trakų, Vilniaus) tyrimai pateikė menkiau žinomus arba naujus faktus apie kasdienes gyventojų pramogas. Kernavėje, Aukuro kalne, kur būta kunigaikščio rezidencijos, rastas XIII a. lošimo kauliukas patvirtina Petro Dusburgiečio kronikos faktą, kad šis azartinis stalo žaidimas, kaip ir Prūsijoje, žaistas Lietuvoje. Kernavės radinys žaidimą perkelia į Gediminaičių kunigaikščio, gal net Lietuvos valdovo dvarą. Lošimo kauliukas pagoniui galėjo padėti buriant, aiškinantis dievų valią, aukojant, teisiant, ką nors dalijantis. Rusų žemėse jais mėgo žaisti labiau. Katalikiškose Europos šalyse azartinius žaidimus lošimo kauliukais pasaulietinės ir bažnytinės valdžios varžė, net draudė.
     
  Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojai mėgo šachmatus. Šachmatai atkeliavo į Lietuvą XIV a. iš rusiškų arba iš Vokiečių ordino žemių, nes to amžiaus pabaigoje jais buvo dažnai žaidžiama – įvairių abstrakcijų figūrėlės ir šachmatų lentų fragmentai rasti Trakų, Vilniaus pilyse ir miestuose, svarbiose periferijos pilyse: Gardine, Kernavėje, Naugarduke, Valkavyske, Veliuonoje. Tai buvo aukščiausių, turtingiausių, privilegijuotų visuomenės sluoksnių žaidimas.  
     

Lietuvos sostinės pilių, didžiojo kunigaikščio dvaro elito ir jų vaikų laisvalaikį bei pramogas XIV a.
         
  Katalikiškose Europos šalyse azartinius žaidimus lošimo kauliukais pasaulietinės ir bažnytinės valdžios varžė, net draudė.  
         
paįvairindavo žaidimai odiniu įvairiomis medžiagomis kietai kimštu kamuoliu, kėgliais, gal ir į kriketą panašiu medinio kamuolio varinėjimu lazdomis, rutulio (rutuliukų) žaidimu, kauliukais. Galima tik spėlioti, kokiu mastu Vilniaus žemutinėje pilyje XIV a. žaisti žaidimai buvo paplitę Lietuvoje. Kai kuriuos žaidimus žmonės turbūt mėgo, nes pasigaminti nesudėtingą žaidimo atributą nebuvo sunku. O atsakyti į klausimą, kokie žaidimai buvo galimi ar leidžiami žemesniems visuomenės sluoksniams, dėl duomenų stokos mūsų dienomis neįmanoma.
 
Artūras Dubonis
 
Literatūra: Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. T. 1: Nuo seniausių laikų iki XV a. pabaigos. Sudarė N. Vėlius. Vilnius, 1996; P. Blaževičius, Seniausieji Lietuvos žaislai, Vilnius, 2001.