Ūkis / XIII-XIV a.
Grįžti

Pagrobta ar nupirkta? Prekybinės plombos ir „svetimi“ daiktai

XIII–XIV a. savo pozicijas įtvirtinusių kunigaikščių ir didikų luomo poreikiai augo kaip ant mielių. Vietos produkcija nebetenkino reprezentatyvumo reikalaujančios kunigaikštiškos aplinkos. Šilko audiniai, spalvinto stiklo taurės, amforose atgabentas vynas ir kiti nematyti bei neragauti dalykai tapo geidžiama preke. Kita vertus, kaip ir ankstesniais laikais visi baltų papuošalai gaminti iš importuotų spalvotų metalų, maistą mėgta paskaninti druska, taigi šios prekės visuomet buvo paklausios.
     
  Archeologiniuose tyrinėjimuose aptinkami „svetimi“ – ne vietoje pagaminti dirbiniai, medžiagos ar žaliavos – dažniausiai interpretuojami kaip aktyvių prekybinių santykių liudininkai. Jais remiantis net bandoma nustatyti buvusių prekybinių kelių kryptis, kraštus su kuriais neva prekiavo to meto lietuvių pirkliai. Ar iš tiesų „importiniai“ daiktai ženklina taikius pirkimo ir pardavimo sandėrius?  
     
Plėšikaujantys kariai ir prekiaujantys plėšikai
Istorijos šaltiniai XIII–XIV a. Lietuvos prekeivius mini retai ir ne itin geru žodžiu. Iš rygiečių skundo (1286–1307) Vitebsko kunigaikščiui sužinome, kad Rygos miestietis išėjo pas lietuvius prie Vitebsko ne vaško
         
  Istorijos šaltiniai XIII–XIV a. Lietuvos prekeivius mini retai ir ne itin geru žodžiu.  
         
ar kailių, o mergų
 
Įdomybė
 
XIII-XIVa. valdovo aplinkoje randama ir egzotiškų, iš svečių kraštų atvežtų prekių. Kokiu būdu kunigaikščio stalą pasiekė Artimųjų Rytų stiklo taurės, išrašytos arabiškais rašmenimis, arba žiesta glazūruota keramika iš Kijevo Rusios, matyt, niekada nebus išaiškinta. Svetimi daiktai į kunigaikščio aplinką galėjo patekti ir kaip dovanos, išpirkos, duoklės ar muito mokesčiai.
 
vergių pirkti. Rygos arkivyskupas Jonas II laiške (1287) Liubeko vaitui, magistratui ir miestiečiams mini į Rygą prekiauti atvykusius lietuvių pirklius – Traidenio žmones. Jie buvo sulaikyti, siekiant išlaisvinti Lietuvoje į nelaisvę paimtą rygiečių pasiuntinį. Tačiau Traidenis atmetė tokį pasiūlymą ir pareikė, kad jam nerūpi sulaikytų pirklių – „kaimiečių“ ir „šunų“ – likimas. Iš kitų šaltinių sužinome, jog Karaliaus Mindaugo sūnėnas Treniota taip pat siuntė tarnus su kažkokiomis prekėmis, tačiau Livonijos ordino broliai jas atėmė. Taigi XIII a. etniniai lietuvių „pirkliai“ istorijos šaltiniuose matomi kaip, matyt, tuo metu karo išvarginti ir, atsiradus progai, mergomis ar kitu karo grobiu prekiaujantys kariauninkai arba nuo kunigaikščio priklausomi pasiuntinukai. Kita vertus, pirkliai pagonys, kaip visaverčiai rinkos dalyviai, jau matomi vėlyvesnėse prekybos sutartyse. Štai Ordino magistro, Rygos miestiečių ir Gedimino bei jo sūnų – Polocko ir Vitebsko kunigaikščių, Polocko vyskupo ir šių miestų miestiečių pasirašytoje dešimties metų prekybos sutartyje buvo numatytos teritorijos, kuriose uždrausti bet kokie kariniai veiksmai. Pažymima: „Dauguva turi būti laisva kiekvienam pirkliui, ar jis būtų krikščionis, ar pagonis (...). (...) kai atvyksta vokiečių pirklys į Lietuvos žemę arba Rusiją, jis gali keliauti, kur nori; lygiai taip pat rusų arba lietuvių pirklys, kai atvyksta į Rygą, gali keliauti Livonijos žemėje.“  Rygos skolų knygoje (1286–1352) rašoma, kad du pirkliai iš Kernavės – Rameikis (1290) ir Studilas (1303) – Rygoje įsiskolino po kelis svarus vaško. Kreditoriai iš lietuvių pirklių tikėjosi atgauti skolas, o tai yra ilgalaikių prekybinių santykių rodiklis. XIV amžiuje Lietuvoje jau egzistavo nepriklausomas rinkos, o ne kunigaikščio valdomas pirklių luomas.
     
   Istoriniai šaltiniai iliustruoja daugelio „importinių“ daiktų  atsiradimo Vilniaus ar Kernavės kultūriniuose sluoksniuose kelius. Pasak istoriko Artūro Dubonio, „XII a. devintą dešimtmetį lietuvių kariaunų plėšikavimas, ilgalaikės pasalos prie Dauguvos, pirklių gurguolių ir pirklių apiplėšimai atrodė labiau kasdienybė nei išimtis“. XIII amžiuje lietuvių organizuotų karo žygių, kurie iš esmės buvo grobiamieji, matyt, buvo itin daug. Lietuvių kariaunų užsienio pirkliams keliami pavojai bei padaryti finansiniai nuostoliai minimi visoje eilėje to meto sutarčių, skundų, laiškų. Situacijai pažaboti 1367 m. tarp Algirdo, Kęstučio ir Livonijos magistro buvo net sudaryta vadinama „plėšikėlių taika“. Ji nustatė taikos žemes, į kurias abiejų šalių „plėšikėliams“ buvo draudžiama įžengti, išskyrus Lietuvos ir Livonijos kariuomenes.  
     
Egzotiškos prekės ir jų keliai į Lietuvą
Istorinių šaltinių vaizdžiai iliustruotame XIII–XIV a. prekybinių santykių kontekste archeologų aptinkamų „importinių“ gaminių negalime vertinti vienareikšmiškai. Kiekvienos ne vietoje pagamintų daiktų grupės ar net atskiro dirbinio kelias į etninę Lietuvą galėjo būti skirtingas. Vilniui, Kernavei, kaip ir kiekvienam viduramžių miestui, buvo būdinga polietninė,
         
  „Importinės“ buvo ne tam tikrų papuošalų grupės, o juos mėgusios dėvėti bendruomenės.  
         
daugiakonfesinė struktūra. „Importinės“ buvo ne tam tikrų papuošalų grupės, o juos mėgusios dėvėti bendruomenės. Viršutinio Kernavės miesto dalyje rastos Rusios miestuose gamintos stiklinės apyrankės bei kryželiai sietini su gal būt čia apgyvendinta stačiatikių bendruomene. Aukuro kalno piliakalnyje surasti stiliai – rašymo priemonės – iliustruoja ne prekybą, o intelekto, t. y. raštininko „importą“. Sėkmingai į kunigaikščio dvarą galėjo būti „importuoti“ amatininkai, gaminę, mūsų akimis žiūrint, atvežtinės kilmės produkciją. Vilniaus žemutinės pilies valdovų rūmų teritorijoje ir Aukuro kalno piliakalnyje buvusioje kunigaikščio rezidencijoje aptiktos XIV a. datuojamos švininės prekių plombos. Buvo plombuojamos tam tikros prekės siekiant, kad nepažeistos pasiektų adresatą. Manoma, kad Kernavėje rasta plomba atkeliavo iš Venecijos, matyt, prikabinta prie šilko rietimo. Prekių plombos rodo tiesioginius prekybinius ryšius su tolimais kraštais. Tačiau kitokių minčių kyla prisiminus liūdnas Dauguvos upe keliavusių pirklių istorijas. Vienas įspūdingiausių „importinių“ dirbinių yra bronzinis Kernavės Perkūnas, kaip vėliau išsiaiškinta, bažnytinės žvakidės dalis. Sunku įsivaizduoti Traidenio laikų karį ar pirklį, kur nors Livonijoje perkantį bažnytinę žvakidę. Kokiu būdu kunigaikščio stalą pasiekė Artimųjų Rytų
         
  Klausimas „prisiplėšta ar nupirkta“ liks be atsako.  
         
stiklo taurės, išrašytos arabiškais rašmenimis, arba žiesta glazūruota keramika iš Kijevo Rusios, matyt, niekada nebus išaiškinta. Svetimi daiktai į kunigaikščio aplinką galėjo patekti ir kaip dovanos, išpirkos, duoklės ar muito mokesčiai.  Klausimas „prisiplėšta ar nupirkta“ liks be atsako. Vieninteliai tiesiogiai prekybą iliustruojantys archeologiniai radiniai yra nuo vikingų laikų turtingų, dažniausiai kuršių karių kapuose aptinkamos svarstyklės ir svareliai. Jų randama ir XIII–XIV a. LDK miestų kultūriniuose sluoksniuose. Manoma, kad svarstyklės naudotos sidabrui sverti, atsiskaitant už norimą prekę. Sėkmingai jomis galime pasverti ir druską. Sunku pasakyti, ar kuršių kapuose aptiktos svarstyklės buvo kario ar pirklio atributai. Matyt, skandinavų vikingų karių-pirklių taktiką perėmė kuršiai, o vėliau ir lietuvių kariauninkai. Skyrėsi tik susisiekimo priemonės – pastarieji į žygį ne plaukdavo, o jodavo.
     
  Tiesioginiais vietinių ir tarptautinių prekybinių sandėrių liudytojais laikytini su užsieninėmis svorio matų sistemomis susieti sidabriniai piniginiai lydiniai – lietuviški ilgieji. Apie pusę skandinaviškos markės (204 g) sveriantys pusapvalio skersinio pjūvio lietuviški lydiniai prekyboje naudoti iki XIV a. pabaigos. Tačiau kada šie lydiniai įvesti į apyvartą, vieningos nuomonės nėra. Teigiama, jog tai buvo įmanoma tik susiformavus valstybei su stipria centralizuota kunigaikščio valdžia.            
     
Gintautas Vėlius