Kūryba / XV-XVI a.
Grįžti

„Pakrantės vamzdis“. Lietuvos vardo aiškinimai senovėje

Nuoroda į Vlado Urbonavičiaus skulptūrą „Krantinės arka“ straipsnio pavadinime atsirado neatsitiktinai. Visuomenės prieštaringai vertinama skulptūra sukurta 2009 m., vykdant programą „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“. Sykiu 2009 m. buvo švenčiamas „Lietuvos tūkstantmetis“. Tad istorikų bendruomenė šmaikštaudama „vamzdį“ susiejo su legendinėje Lietuvos metraščių dalyje esančiu Lietuvos vardo aiškinimu.
     
  Lietuvos metraščių Krasinskių nuoraše skaitome: „Tuo metu, kai Kernius valdė Užnerį, tie jo žmonės, kur už Neries apsigyveno, pūtė ąžuolinius vamzdžius. Ir pavadino Kernius italų kalba tą krantą, kuriame žmonių vis daugėjo, litus, o vamzdį, kuris pučiamas, tuba, ir davė vardą tiems savo žmonėms lotynų kalba, sudėjęs krantą litus ir vamzdį tuba, pramindamas juos Litustuba. O kadangi prasti žmonės nemokėjo lotyniškai, tai pradėjo vadinti Lietuva“. Atmetę nereikšmingą smulkmeną  – italų kalbos painiojimą su lotynų (to meto rašytojai nebūdavo preciziški), pažvelkime, ką sako šis trumputis siužetas ir kokie jo šaltiniai?  
     
Etimologinio įkvėpimo semtasi ir iš Horacijaus eilių
Legendinio Palemono vaikaitis Kernius yra kultūrinis herojus, panašiai kaip legendinis karalius Lotynas – lotyniškojo raidyno išradėjas (nuo jo esą kilo ir lotynų vardas). Pasakojimas apie Lotyną užrašytas viduramžiškame Eutropijaus Romos istorijos santraukos variante, kuris 1510 m. išspausdintas Krokuvoje. Knygelė pasirodė Lenkijos seimo Petrikave proga. Seime būta ir Lietuvos atstovų. Gali būti, kad knygelė buvo žinoma ir Lietuvos metraštininkams, nes Eutropijus pakartoja Svetonijaus žinią apie Polemono II pašalinimą iš Ponto karalystės valdant Neronui...
         
  Lietuvius Kalimachas laikė galų ainiais  
         

Lotynas buvo Enėjo, mitinio romėnų protėvio, uošvis. Enėjo kelionės iš liepsnojančios Trojos mitas yra vienas pagrindinių europinės kultūros siužetų, kuris panaudotas Lietuvos metraščiuose, pasakojant apie Palemono ir jo palydovų „odisėją“.
Minėtoji litus + tuba etimologija, regis, yra dviejų iki tol egzistavusių Lietuvos vardo aiškinimų sintezė.
  1. Italų humanistas Pilypas Buonakorsis Kalimachas, Kazimiero Jogailaičio vaikų auklėtojas, gyvenęs Krokuvoje ir lankęsis Vilniuje, 1479–1480 m. pateikė tokią etimologiją. Esą lietuvių vardas kilo „nuo vandenyno kranto“ (Lituanos a litore Oceani ). Lietuvius Kalimachas laikė galų ainiais. Esą jie, vadovaujami vado Lemonijaus, patraukė prie Šiaurės Okeano (Šiaurės ir Baltijos jūrų?) ir ten apsigyveno.
  2. Panašią etimologiją žino Motiejus Miechovietis: „Kai kurie, neišmanantys istorijos, sumanė Lietuvos vardą kildinti iš lituus, tai yra iš vamzdžio ir medžioklės rago (a lituo, quod est cornu et tuba venatorum), nes tame krašte daug medžiojama.“ (Traktatas apie dvi Sarmatijas, 1517.)
Tai – ne kas kita, kaip Horacijaus poezijos aidas. Palyginkime Horacijaus giesmės, dedikuotos Mecenatui, eilutes:
 
multos castra iuvant, et lituo tubae                  
permixtus sonitus bellaque matribus    
detestata. (Hor. Carm. I, 1, 23–25)
 
„Daug ką žavi ragai karo stovyklose  
ir trimitai skambą, motinų keikiami,
žavi mūšiai labai…“ (Henriko Zabulio vertimas)
     
  Manytina, kad dar iki atsirandant legendinei metraščių daliai, tarp mokytų lietuvių ar išeivių iš LDK Krokuvos universitete egzistavo tokia poetinė Lietuvos vardo etimologija. Negalėjo lietuviai nemėginti šalinti savo atsilikimo nuo kitų Europos tautų, kildinusių save iš senovės herojų. Adomas iš Katros (Vilniškis) 1488–1489 m. Krokuvos universitete dėstė Horacijų ir, kaip liudija dokumentai, tą patį turėjo daryti dar vienas magistras iš Lietuvos, Bernardas Vilniškis, tačiau nedėstė (1490 m. įrašas). Abu šie vyrai vėliau buvo Vilniaus kanauninkai, o Adomas – didžiųjų kunigaikščių Aleksandro ir Žygimanto Senojo sekretorius ir diplomatas, su misijomis lankęsis Lenkijoje, Rusijoje ir Livonijoje. Nebūtinai šie asmenys buvo M. Miechoviečio minimos etimologijos kūrėjai, bet...  
     
Germanai, romėnai ar galai?
Išvardijome kai kurias anuo metu pasklidusias Lietuvos etimologijas. Populiari buvo gališkoji. Štai Kalimachas manė, kad lietuviai veikiausiai kilo iš į šiaurę nuo gimtų vietų nuklydusių galų, kuriuos vietiniai pavadino litifiais (nors čia pat nurodo ir minėtą „kranto“ etimologiją). Todėl XV a. pab. – XVI a. lotyniškuose (ypač Krokuvos akademinėje terpėje kilusiuose) raštuose Lietuva kartais vadinta Litfania. O pagal vienos Galijos srities, buvusios greta
         
  XVI a. II p. įvairias versijas suderino Motiejus Stryjkovskis, bajorus kildinęs iš romėnų, o liaudį – iš germanų – gotų ir jų giminaičių kimbrų.  
         
 
Įdomybė
 
XV–XVIa. pastebimas Lietuvos vardo aiškinimų bumas: Lietuvos ir lietuvių vardo etimologijų ir etnogenezės aiškinimų užderėjo gerokai gausiau nei kaimyninių kraštų. Lietuvos metraščių legendinėje dalyje sutinkamas egzotiškas Litustuba  (litus – krantas ir tuba – vamzdis) pirmavardis suteikia naują prasmę prieštaringai vertinamai Vlado Urbonavičiaus skulptūrai „Krantinės arka“...
 
Atlanto vandenyno, pavadinimą Lietuva vadinta Litavia, o lietuviai – litavi. Pastarąjį įvardijimą pamėgo kai kurie lotyniškai rašę poetai (iš mūsiškių – Jonas Radvanas).
Jonas Dlugošas savo Lenkijos karalystės analuose arba Kronikose (1455–1480) pirmasis užrašė lietuvių kilmės iš romėnų teoriją. Pasak jo, Lietuva (Lithuania) tėra iškraipytas ir romėnų atsineštas Italijos (Lithalia) pavadinimas. Šią keistoką etimologiją jis aiškino italų pomėgiu žodžių priekyje pridėti raidę L.
Vokiečių istoriografai tradiciškai prūsus ir lietuvius kildino iš germanų ar alanų, kurie drauge dalyvavo kraustantis tautoms. Erazmas Stela (Johanas Štuleris) 1518 m. išspausdintoje knygelėje pasiūlė alaniškąją versiją: alanų vado Videvučio vyresnysis sūnus Litalanas buvo lietuvių tautos pradininkas. Anot vėliau rašiusio Simono Grunau, prūsai ir lietuviai buvo iš Gotlando salos atsikrausčiusių germanų kimbrų palikuonys, o vyriausiasis Videvučio sūnus buvo vardu Litfas ar Litpas (Litpho). Tai – vadinami eponiminiai pradininkai, kurių vardai išvesti iš Lietuvos ar lietuvių pavadinimo.
XVI a. II p. įvairias versijas suderino Motiejus Stryjkovskis, bajorus kildinęs iš romėnų, o liaudį – iš germanų – gotų ir jų giminaičių kimbrų.
     
  XV–XVI a. sandūros raštijoje galima stebėti etimologijų „sprogimą“. Lietuvos ir lietuvių vardo etimologijų ir etnogenezės aiškinimų užderėjo gerokai gausiau nei kaimyninių kraštų – Lenkijos ir Rusijos..Lietuva šiuo požiūriu yra savotiškas fenomenas Europos kontekste. Lietuvių sukurta imperija amžininkams imponavo, todėl magėjo paaiškinti jos kilmę.  
     
Kęstutis Gudmantas
K. Gudmantas, „Lietuvių kilmės iš romėnų teorijos genezė ir ankstyvosios Lietuvos vardo etimologijos“, Literatūros istorija ir jos kūrėjai, V., 2004, p. 245–269.