Dvasinis gyvenimas, religija / XV-XVI a.
Grįžti

Parapinės bažnyčios: ilgas kelias iki Dievo namų

Iki pat XX a. vid. parapinė bažnyčia buvo itin svarbi bendruomenės susibūrimo vieta, kurios reikšmė peržengė religinio gyvenimo sferą. Tuo metu, kai LDK priėmė katalikišką krikštą (1387), Vakarų Europoje bažnyčios stovėjo taip tankiai, kad toliausiai nuo jos gyvenantis parapijietis girdėdavo bažnyčios varpo dūžius. Bažnyčių statymu pirmiausia rūpinosi LDK
 
Įdomybė
 
XV a. pab. – XVI a. Vilniaus vyskupija buvo viena didžiausių to meto katalikiškoje Europoje. Parapijos buvo didžiulės – XVI a. vid. vienai parapijai vidutiniškai teko 870 km².
 
valdovai – Jogaila ir Vytautas. Išsyk po šalies krikšto dauguma bažnyčių buvo pastatytos šalies branduolyje: Vilniuje, Ukmergėje, Maišiagaloje, Lydoje, Nemenčinėje, Medininkuose, Krėvoje, o dvi –  tolimuose lietuviškuose anklavuose – Ainoje ir Obolcuose. Vytauto valdymo pabaigoje Vilniaus vyskupijoje stovėjo 27, o Žemaičių vyskupijoje – 7 bažnyčios. XV amžiaus vid. sekdami valdovų pavyzdžiu, bažnyčias pradėjo steigti ir didikai. XVI amžiuje tam, kad pastatytų bažnyčią, susitelkdavo ir smulkesni vietos bajorai. Bažnyčias savo valdose steigdavo ir vyskupai. Bažnyčių steigėjų – valdovo, bajorų ir Bažnyčios – proporcijos atitiko LDK žemėvaldos struktūrą. XVI amžiaus vid. Lietuvos didysis kunigaikštis buvo įsteigęs apie trečdalį bažnyčių, bajorai – apie du trečdalius, o Bažnyčia – apie 5%.
     
  XV a. pab. Vilniaus vyskupijoje buvo 130, o Žemaičių vyskupijoje – 19 bažnyčių, o po pusės amžiaus atitinkamai – 259 ir 45 bažnyčios. Žemaičių vyskupijoje bažnyčių buvo pastatyta beveik šešis kartus mažiau nei Vilniaus vyskupijoje, bet ir vyskupijos plotas buvo mažesnis. Vilniaus vyskupija buvo viena didžiausių to meto katalikiškoje Europoje. Parapijos čia taip pat buvo didžiulės – XVI a. vid. vienai parapijai vidutiniškai teko 870 km². Žemaičių vyskupijoje viena parapija vidutiniškai apėmė 550 km². Tuo metu Lenkijoje skirtingose vyskupijose vidutinis parapijų plotas svyravo nuo 25 iki 60 km². Vertinant dideles „skyles“ parapijų tinkle, derėtų nepamiršti, kad LDK buvo miškingas kraštas, gyventojų tankumas čia buvo nedidelis. Vilniaus vyskupijos teritorija apėmė ir stačiatikiškas žemes, todėl beveik visos katalikiškos bažnyčios stovėjo vakarinėje vyskupijos pusėje, realiai šioje dalyje parapijų tankumas buvo perpus didesnis.  
     
Rūpestis kilmingųjų sielomis ir vargšų morale
Statant naujas bažnyčias mažai rūpintasi, kad parapijų tinklas tolygiai padengtų šalies teritoriją. Kiekvienas žemvaldys bažnyčią statydavo savo valdose, išskirdamas jai tam tikrą aprūpinimą. Valdovai ir didikai bažnyčias statė dėl savo privačių interesų. Fundacijose minimi du svarbiausi motyvai, paskatinę įkurti bažnyčią – Dievo garbės išaukštinimas ir rūpestis protėvių (vėliau ir savo) sielų išganymu.
         
  Maldose už protėvius kartoti jų vardai reiškė ne tik lengvesnę sielų dalią pomirtiniame gyvenime, bet ir garantavo šeimos ir giminės atminimo išsaugojimą.  
         
Maldose už protėvius kartoti jų vardai reiškė ne tik lengvesnę sielų dalią pomirtiniame gyvenime, bet ir garantavo šeimos ir giminės atminimo išsaugojimą. Valdovo pavyzdžiu sekę didikai bažnyčias statydavo svarbiausiame valdų centre (Goštautai Geranainyse, Kęsgailos Deltuvoje, Mantgirdai Yvijoje ir pan.), taip jam suteikdami daugiau reprezentacinės ir simbolinės reikšmės.
Tik XVI a. I p. pradėtos statyti bažnyčios pavaldiniams. Veisiejų, Nočios, Gervėčių, Krinkų bažnyčių bei Panevėžio koplyčios fundacijų aktuose minima, kad jos steigiamos, nes vietiniai gyventojai (fundatorių pavaldiniai) dėl per didelio atstumo iki artimiausios bažnyčios negali sekmadieniais ir šventadieniais dalyvauti šv. mišiose,
         
  Panevėžio koplyčios ir Veisiejų bažnyčios steigėjai reiškė susirūpinimą, kad toli nuo bažnyčios gyvenantys pavaldiniai miškuose garbina gyvūnus ir reptilijas.  
         
valstiečiai gyvena nesusituokę, o jų kūdikiai miršta nekrikštyti. Panevėžio koplyčios ir Veisiejų bažnyčios steigėjai reiškė susirūpinimą, kad toli nuo bažnyčios gyvenantys pavaldiniai miškuose garbina gyvūnus ir reptilijas. 1526 metų Veisiejų bažnyčios steigimo akte užsiminta apie pagoniškus papročius, papasakota, kaip vietos gyventojai rizikuoja gyvybe keliaudami į bažnyčią priimti sakramentų. Esą vykdami iki artimiausios bažnyčios Merkinėje, jie turi įveikti tolimą kelią (apie 35 km) ir „plačiausią bei didžiausią“ upę Nemuną, per kurią keliantis ne vienas ir nuskendo. Analogiška situacija bei pavojų kupinas kelias iki artimiausios bažnyčios minimi ir 1529 m. Nočios bažnyčios fundacijoje.
Pamaldumas ir atstumas iki bažnyčios
     
  XVI a. nutikdavo taip, kad gyventojams persikėlus, bažnyčia netekdavo ją lankančių parapijiečių. Maskvėnams sudeginus Medilo bažnyčią ir išnaikinus vietos gyventojus, bažnyčia atstatyta jau kitoje vietoje, o senosios bažnyčios vietoje pastatyta koplyčia, išsaugant pagarbą ten likusiems palaidojimams. XVI amžiaus pab. Butkiškės bažnyčia stovėjo ant plyno lauko, netoliese nebuvo nei kaimo, nei miestelio, o parapijiečiai buvo išsibarstę toli aplinkui.  
     
Viduramžių Europoje buvo įtvirtinta prievolė tikintiesiems visus religinius patarnavimus gauti tik savo parapinėje bažnyčioje. Tokiu būdu buvo kontroliuojama, ar parapijiečiai tikrai atlieka visas religines priedermes, ginama vietos klebono teisė į savo parapijiečių aukų krepšelius. Dėl šios priežasties buvo svarbu nustatyti parapijų ribas. LDK pirmąjį amžių po krikšto nebuvo pagrindo konkurencijai tarp kaimyninių parapijų klebonų. Parapijos buvo atviros – vieną bažnyčią nuo kitos skirdavo savotiška „niekieno žemė“, teritorija, kurios gyventojams
         
  Lenkijoje ir Prūsijoje kuriantis parapinių bažnyčių tinklui buvo įprasta, kad sekmadieniais į bažnyčią vykdavo tik vienas kaimo atstovas, tačiau ir jis nevykdavo į toliau nei už keliolikos kilometrų stovėjusią bažnyčią.  
         
atstumas iki bažnyčios buvo per didelis. Vidutinio parapijų ploto apskaičiavimas nebūtinai reiškia, kad visi tos teritorijos katalikai lankydavosi bažnyčioje ir gaudavo religinius patarnavimus. Lenkijoje ir Prūsijoje kuriantis parapinių bažnyčių tinklui buvo įprasta, kad sekmadieniais į bažnyčią vykdavo tik vienas kaimo atstovas, tačiau ir jis nevykdavo į toliau nei už keliolikos kilometrų stovėjusią bažnyčią. Vilniaus ir Žemaičių vyskupijose tikintieji iš tolimesnių vietovių į bažnyčią vykdavo priimti sakramentų – pakrikštyti naujagimį ar susituokti, tačiau nėra duomenų, kad ilgesnis kelias būtų įveikiamas dėl sekmadieninių šv. mišių išklausymo.
 
Reda Bružaitė