Ūkis / XIII-XIV a.
Grįžti

Pasisavinamasis ūkis: medžioklė, žvejyba, bitininkystė

Gyvenvietes ir miestus supę miškai, upės, ežerai visuomet buvo svarbūs mitybos, kailių, odų, vaško, medaus šaltiniai. Nuo seno žemdirbių ir gyvulių augintojų bendruomenėms tai buvo antrinis maisto šaltinis. Tačiau natūralių gamtinių resursų svarba ypač išaugdavo periodiškai pasikartojančių nederiaus iššauktų badmečių metu.
Miško gėrybių monopolis
Medžioklė, kaip itin mėgta ir dažnai praktikuota diduomenės pramoga, fiksuota daugelyje rašytinių šaltinių. Medžioklių metu buvo priimami svarbūs politiniai sprendimai, beje, anot legendos, medžioklės metu gimė ir Vilniaus įkūrimo idėja. Vėliau net teisiniu lygiu susirūpinta išteklių gausa – nykstančiomis ir geidžiamomis medžioklės
         
  Medžioklių metu buvo priimami svarbūs politiniai sprendimai, beje, anot legendos, medžioklės metu gimė ir Vilniaus įkūrimo idėja.  
         
laimikių rūšimis. Pirmasis Lietuvos Statutas (1529 m.) už valdovo giriose neteisėtai sumedžiotą žvėrį numatė dideles baudas. Dar Jogailos laikais buvo draudžiama medžioti stumbrus, o Žygimantas Senasis už stumbro sumedžiojimą įteisino mirties bausmę. O pagunda, matyt, buvo didelė. Paskaičiuota, kad iš gero stumbro gaunama penkis, o iš tauriojo elnio tris kartus daugiau mėsos nei paskerdus karvę. Tačiau įdomu, kiek miškas buvo svarbus to meto eilinių bendruomenės narių kasdieniame gyvenime? Sumedžiotų žvėrių svarba palaipsniui menko, tai atskleidžia Aukštadvario piliakalnio tyrinėjimai. Pirmųjų amžių pr. Kr. sluoksniuose laukinių žvėrių kaulai sudarė iki 35,4% visų rastųjų, I–IV a. sluoksnyje – 21%, V–IX a. – 7%, o X–XIV a. sluoksnyje – vos 3,1% visų surastų kaulų. Taigi istorinių laikų išvakarėse gyvulių ūkis buvo pagrindiniu Aukštadvario bendruomenės suvalgytos mėsos šaltinu, medžioklė vaidino tik antraeilį vaidmenį. Nuo 0,01 iki 13,2%, sumedžiotų
         
  Dar Jogailos laikais buvo draudžiama medžioti stumbrus, o Žygimantas Senasis už stumbro sumedžiojimą įteisino mirties bausmę.  
         
gyvulių kaulų aptinkama ir kituose eiliniuose XIV a. funkcionavusiuose piliakalniuose. Kitokia situacija pastebėta didžiųjų kunigaikščių aplinkos tyrimuose. Trakų pusiasalio pilyje, Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje laukinių žvėrių kaulai sudaro apie ketvirtadalį visų rastųjų. Tai sietina su kunigaikščio aplinkos žmonių praktikuota pramogine medžiokle, kariaunos mitybos įpročiais, miestietiškos – amatininkų bendruomenės išaugusia perkamąja galia. Ypač šie miestų ir kaimo bendruomenių mitybos skirtumai ryškūs LDK Nemuno aukštupio miestuose. XIII–XIV a. Gardine medžioklės laimikiai sudaro net 57% visų surastų kaulų, Volkovyske – 55%.
Medžiotojų taikinyje: nuo stumbrų iki gulbių
Kokias žvėrių rūšis medžiodavo dažniausiai, vieno atsakymo neturime. Archeologinių kasinėjimų metu aptiktų kaulų tyrimų ataskaitose dažniausiai jau išnykusio tauro ir stumbro kaulai nėra skiriami. Laukinių arklių (tarpanų) kaulai taip pat identifikuojami kaip naminių gyvulių. O už jų medžioklę Lietuvos Statutai numatė baudas. Taigi piliakalniuose aptinkami, kaip manoma, suvalgytų naminių arklių kaulai galėjo priklausyti ir medžioklės laimikiams.
         
  Tyrinėtų XIII–XIV a. piliakalnių kultūriniuose sluoksniuose aptinkami, įvairiomis proporcijomis pasiskirstę, briedžių, tauriųjų elnių, šernų, stirnų ir tuomet dar mūsų geografinėse platumose žmones gąsdinusių lokių kaulų.  
         
Nėra aiški sumedžiotų kailinių žvėrelių gausa, nes namo, matyt, atsinešdavo tik žvėrelių kailius. Tuomet buvo sudėtinga ilgesnį laiką išlaikyti nesugedusios mėsos perteklių. Be to, painiavos įneša skirtingos kaulų skaičiavimo metodikos. Jei imsime kaulų kiekį, dominuos stambūs medžioti gyvūnai – stumbrai, briedžiai; jei skaičiuosime sumedžiotų individų skaičių, dominuos smulkesni žvėrys, tarkime, šernai. Įdomių tendencijų, nušviečiančių to meto medžioklės realijas, vis tik pastebėta. Vilniaus Žemutinėje pilyje ir Trakų Pusiasalio pilyje aiškiai dominavo tauro ar stumbro kaulai, jų atitinkamai aptikta iki 41 ir 51% visų sumedžiotų žvėrių kaulų. Tai tik patvirtina istorines žinias, jog šių retų ir jau tuomet nykstančių gyvūnų medžioklė buvo kunigaikščių ir jų aplinkos žmonių privilegija. Tyrinėtų XIII–XIV a. piliakalnių kultūriniuose sluoksniuose aptinkami, įvairiomis proporcijomis pasiskirstę, briedžių, tauriųjų elnių, šernų, stirnų ir tuomet dar mūsų geografinėse platumose žmones gąsdinusių lokių kaulų. Prie kailinių žvėrelių priskirtini, sprendžiant iš aptiktų kaulų kiekio, dažniausiai medžiojami buvo bebrai, lapės, vilkai, kiškiai, ūdros, voverės, barsukai. Bebrai medžioti ne tik dėl kailių, bet ir dėl mėsos, barsukai – gydomųjų savybių turinčių taukų. Kartais stalą praturtindavo sumedžiotų laukinių paukščių mėsa. Sprendžiant iš negausiai aptinkamų laukinių paukščių kaulų, tuomet medžiotos antys, žąsys, kurapkos, tetervinai, kurtiniai, gulbės giesmininkės.
Gigantiški žvejybos laimikiai
Neabejotinai XIII–XIV a. žvejotos ir valgytos žuvys. Piliakalnių, Vilniaus Žemutinės pilies, Kernavės miesto kultūriniuose sluoksniuose dažnas radinys – žuvų žvynai. Iš jų nustatyta, jog dažniausiai žvejotos ir valgytos šiandien gerai žinomos žuvys: lydekos, ešeriai, šapalai, aukšlės, strepečiai, kuojos, raudės, menkės,
         
  Apie pagyrų vertą laimikį liudija ir aptiktų to meto kabliukų dydžiai, siekiantys 6 cm.  
         
karšiai, plakiai. Taip pat,
 
Įdomybė
 
Žvejybos entuziastai turbūt nemažai paklotų už kelionę laiku į XIII–XIV a., tuo metu Nerimi bei Nemunu neršti atplaukdavo atlantiniai eršketai, galintys užaugti iki 5 m ilgio ir 400 kg svorio. Jų kaulinių plokštelių bei kitų kaulų aptikta Vilniaus Žemutinės pilies bei Kernavės kultūriniuose sluoksniuose. Apie pagyrų vertus laimikius liudija ir aptiktų to meto kabliukų dydžiai, siekiantys 6 cm.
 
matyt, valgytos ir bežvynės žuvys – šamai, vėgėlės. To meto Gardino mieste šamų kaulai sudarė net 67,5% visų žuvų kaulų. Matyt, tuomet upės būdavo vandeningesnės, Nerimi bei Nemunu neršti atplaukdavo atlantiniai eršketai, lietuviškai vadinti sturiais. Sturys gali užaugti iki 5 m ilgio ir 400 kg svorio. Sturio kaulinių plokštelių bei kitų kaulų aptikta Vilniaus Žemutinės pilies bei Kernavės kultūriniuose sluoksniuose. Tai, kad žuvys gaudytos nemenkos, galime spręsti iš Maišiagaloje aptiktos lydekos žiaunų dalies. Pagal ją paskaičiuota, kad žuvies galva buvo bent 45 cm ilgio, o pati žuvis turėjo siekti 2 metrus. Apie pagyrų vertą laimikį liudija ir aptiktų to meto kabliukų dydžiai, siekiantys 6 cm. Kabliukų XIII–XIV a. kultūriniuose sluoksniuose aptinkama įvairiausių dydžių, tiek geležinių, tiek žalvarinių, vienšakių ir dvišakių, su užbarzdomis ir be jų. Stebina tobulos kabliukų formos, niekuo nesiskiriančios nuo šiandien gaminamų. Taigi žvejota meškerėmis, valas buvo pinamas iš arklio ašutų, plūdės drožtos iš pušies žievės, gamintos iš žąsies plunksnos. Neršiančias lydekas, matyt, smaigstydavo žeberklais. Geležinio žeberklo dalis su užbarzda rasta Kernavės žemutiniame mieste. XIII–XIV a. plėšrioms žuvims gaudyti jau naudotos blizgės, jų nemažai aptikta Nemuno aukštupio miestuose – Volkovyske, Gardine. Matyt, šios blizgės naudotos poledinėje lydekų ar ešerių žūklėje. Žuvys būdavo gaudomos ir tinklais, bučiais, būdavo statomos įvairios užtvaros. Tinklų nėrimo ir bučių gamybos technologijos žinotos dar akmens amžiuje. Viduramžių kultūriniuose sluoksniuose aptinkami moliniai ir akmeniniai tinklų pasvarai, plūdės.
     
   Medus buvo svarbus kaip vaistas, maisto papildas, alkoholinio gėrimo – midaus pagrindinė sudedamoji dalis. Be vaško neįmanomi tam tikri juvelyrikos technologiniai procesai, vis plačiau vaškas naudotas žvakėms lieti, vaškinėse lentelėse įrėžti rašmenys ženklino raštijos pradžią. Kernavės žemutiniame mieste buvo aptikta su drevine bitininkyste siejamų daiktų: bitininko suoliukas su specifinėmis išpjovomis galuose ir „geinys“ – medinis kablys, naudotas lipant į medį. Medus ir vaškas būdavo svarbios eksporto prekės. Po kelis svarus vaško XIV a. buvo skolingi du pirkliai iš Kernavės. Ta proga jų vardai (Rameizė ir Studilė) pateko į Rygos miesto skolų knygą.  
     
Gintautas Vėlius