Miestai / XVIII vidurio – pabaigos
Grįžti

Paskutinės valdovų rūmų dienos

Buvę karališki apartamentai – elgetų ir lošėjų prieglobstis
 
Įdomybė
 
Sugriauti ir apleisti po XVII a. vidurio maskvėnų okupacijos Žemutinės pilies rezidenciniai rūmai XVIII a. gyveno paskutines savo dienas. Juose kūrėsi nauji gyventojai jau nuo XVII a. antros pusės, jų skaičius pamažu augo. Rengdami ten smukles, perstatinėdami ir mūrydami patalpas, laikydami gyvulius ir augindami daržus gyventojai ardė rūmų konstrukciją, naikino autentiškumą. Rūmai, kokie egzistavo XVIII a. antrojoje pusėje, vargiai galėjo būti perstatomi ar vėl panaudojami rezidenciniams tikslams.
 
„Ten, kur kažkada buvo karalių kambariai, dabar – smuklės, bravorai, nelegalūs lošimo namai, pasileidusios moterys ir elgetos“, – rašė meno istorikas Euzebiuszas Łopacińskis. Tiesa, 1791–1792 m. sandūroje Civilinė karinė komisija gavo pasiūlymą įsikurti pilyje, bet į tokį projektą sureagavo neigiamai. Net oficialiame tekste projektą ji pavadino juokingu: „Kas tik yra buvęs Vilniuje, gerai žino, kad Jogailaičių pilis [rūmai] jau du šimtus metų ne tik apleisti stovi, bet kasdien vis labiau grimzta savo griuvėsiuose“. Valstybė vargiai tikėjosi, kad atsiras galimybių vėl panaudoti pastatą.
Rūmų padėtis buvo apverktina. Jie stovėjo be langų ir durų, be stogų, išvirtusiais vartais. Tokius juos užfiksavo Pranciškaus Smuglevičiaus akvarelės. Jose matomi ne tik išlikę aukšti mūrai, bet ir prie jų prisišliejusios lūšnos. Ten gyveno paskutinieji rūmų gyventojai.
Pilininkas – paskutinis griūvančių rūmų sergėtojas
Pasak šaltinių, nuo LDK krikšto priėmimo laikų sostinės pilis priklausė vaivados kompetencijai. Tačiau daugiausia tiesioginių darbų pilyje atlikdavo Vilniaus pavieto pilininkas (horodničius), buvęs vaivados žinioje.
         
  Laikui bėgant, pilių teritorijos reikšmė mažėjo.  
         
Pagal senas privilegijas pilininko pareiga buvo prižiūrėti pilį, rūpintis jos fortifikacija ir bokšto (bajorų) kalėjimu. Laikui bėgant, pilių teritorijos reikšmė mažėjo, o pilininko pareigybė pamažu tapo nominali. Vis dėlto įtaką pilies teritorijoje pilininkai išlaikė, kadangi savo žinioje turėjo jurizdiką. Jurizdikos (jurisdikos, jursdikos, jurzdikai, jurisdikcijos) – tai privačios dvasinių ar pasaulietinių savininkų valdos miestuose, turėjusios savo pareigūnus, administraciją, teismą. Mūsų laikus pasiekė nemažai pilininko teismų bylų. Ėmus griūti rūmams, pilininkas patvirtindavo vis naujų juose buvusių mūrų perdavimą Vilniaus gyventojams. Ironiška, bet tokio pobūdžio dokumentuose buvo rašoma, jog plotai mūruose perduodami „gausinti Respublikos iždą, o taip pat miesto gynybai“.
Marga rūmų įnamių bendruomenė
Daug pasakyti apie socialinę pilies rūmų gyventojų sudėtį sunku, nes dažnai nežinoma, ar žmonės, turėję nuosavybę rūmuose, buvo jų nuolatiniai gyventojai ar tiesiog būstų savininkai.
     
 
Pilies rūmuose nuosavybę turėjo bajorai, čia buvo įsikūrusi nemaža Vilniaus miestiečių (amatininkų) bendruomenė. Tarp amatininkų daugiausia buvo mūrininkų, nemažai batsiuvių, siuvėjų, odminių, gyveno kalvių, raižytojų, net vienas ansamblio (kapelos) dalyvis – Butvilas.
 
     
Išlikusios Vilniaus mokesčių lentelės rodo, kad pilies rūmuose gyvenę vilniečiai mokėjo nedidelius mokesčius už būstus, jie neteikdavo daug pajamų. Apie gyventojų buities detales žinoma mažai.
         
  Rūmuose buvo smuklių, bravorų, degtinės varymo aparatų.  
         
Dažniausiai šaltiniuose aptinkame informaciją apie sumūrijimus, atsiradusias naujas patalpas, o kartais ir išgriovimus. Tokie veiksmai naikino rūmų autentiškumo liekanas. Dokumentai kai ką liudija ir apie ankstesnį rūmų laikotarpį. Štai 1775 m. pilininko išduotame perdavimo rašte rašoma, kad teismo pareigūnas vaznys Motiejus Dūkšta apsigyveno toje vietoje, kur anksčiau buvo pilies bokštas.
Šaltiniai liudija, kad rūmuose buvo smuklių, bravorų, degtinės varymo aparatų. Pilies teritorijoje buvo puoselėjami daržai, auginamos vištos.
Rūmų „bendrabutyje“ – gyventojų savivalė ir vaidai
Pilyje gyvenantys žmonės kartais konfliktuodavo: mušdavosi, girtaudavo, sukčiaudavo, vogdavo ir kitaip nusižengdavo įstatymams. Dokumentai pateikia daug tokių liudijimų. Štai 1769 m. rastas skundas prieš LDK artilerijos karininkus ir kareivius, kurie grobė iš apleistų rūmų akmenis. Kartą jų luitai nugriuvo ant dvarelio ir užvertė stogą bei valgomąjį. Apleistuose rūmuose buvo brangūs akmenys, kuriais galbūt grožėjosi ne vienas valdovas. XVIII a. pabaigoje juos sparčiai grobstė. 
1772 m. siuvėjas ir batsiuvys Mikalojus Šidlovskis kaltino prie pilies rūmų gyvenusį LDK Vyriausiojo tribunolo instigatorių Juozapą Novickį tuo, jog šis užtvėrė įvažiavimus į rūmus malkomis. Pilininko teismo nutarimu liepta neužtverti įvažiavimų. Taigi pilies gyventojai rūmų įėjimus naudojo saviems poreikiams.
1791 m. mūrininkas J. Mačiukevičius Vilniaus pilies rūmuose turėjo įrengtą butą. Patalpoje buvo laiptai ir rūsys, tačiau kaimynas Juozapas Rusmanas buvo nepatenkintas, kad J. Mačiukevičius jais naudojasi. Juozapas Rusmanas liepė Mykolui Galenskiui ir batsiuviui Jonui Stetkevičiui iš apatiniame aukšte esančios patalpos tuos laiptus kapoti. Taigi pilies rūmuose buvo mediniai laiptai, tik neaišku, kada įrengti.
     
  Deja, apleistus pastatus jo gyventojai dar labiau bjaurojo ir ardė. Archeologų atkasami radiniai leidžia spėti, kad mūrijimo darbai buvo atliekami nerūpestingai. Matyt, to meto gyventojai suvokė, kad pastatas anksčiau ar vėliau bus nugriautas. Dalis griūvančių mūrų buvo panaudoti Vilniaus rotušės statybai dar 1785 metais. Rusijos imperijos laikų pradžioje buvo priimtas sprendimas rūmus nugriauti.  
     
Domininkas Burba
 
Literatūra: Lopaciński E. Horodnictwo wileńskie w latach 1470–1794, Wilno, 1939.