Karyba / XVIII vidurio – pabaigos
Grįžti

Paskutinis LDK kariuomenės mūšis

     
  Paskutinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės mūšis įvyko 1794 m. sukilimo metu. Sukilimas prasidėjo 1794 m. kovą, kai Rusijos kariuomenei pasipriešino Lenkijos kariuomenės daliniai. Po mėnesio prie jų prisijungė ir Lietuvos kariuomenė. Sukilimo pradžia buvo sėkminga – reguliarios kariuomenės ir civilių daliniams veikiant kartu pavyko laimėti keletą mūšių ir išvaduoti didžiąją Abiejų Tautų Respublikos dalį. Tačiau vasaros pradžioje Rusijos ir prie sukilimo slopinimo prisidėjusios Prūsijos kariuomenės perėmė iniciatyvą.  
     
Paskutinė sukilėlių viltisPo Vilniaus praradimo 1794 m. rugpjūčio 12 d. Lietuvos kariuomenės ir sukilėlių daliniai traukėsi Gardino link. Rusijos kariuomenei spaudžiant spalio pradžioje Lietuvos sukilėliai paliko Gardiną ir traukėsi į Lenkiją.
         
  Lietuvos sukilėliai paliko Gardiną ir traukėsi į Lenkiją.  
         
Čia Lietuvos sukilėliai dar kelis kartus kovėsi su juos persekiojančia Rusijos kariuomene. Paskutinėmis spalio dienomis Lietuvos kariuomenės ir sukilėlių likučiai pasiekė Varšuvą. Po kelių dienų prie Varšuvos priartėjo ir 20 000 karių Rusijos kariuomenė, vadovaujama generolo Aleksandro Suvorovo. 
Sukilimo vadovybė nutarė neleisti priešui priartėti prie Vyslos, kad jis negalėtų netrukdomai iš artilerijos pabūklų apšaudyti Varšuvos, kuri beveik visa driekėsi kairiajame upės krante. Ginti Varšuvą iš rytinės pusės turėjo padėti gynybiniai lauko įtvirtinimai, kuriuos Tadas Kosciuška nurodė statyti dar vasarą. Šie lauko įtvirtinimai juosė kairiajame Vyslos krante esantį Varšuvos priemiestį – Pragą.
         
  Baterija - artilerijos jėgos vienetas.  
         
Gynybinę sistemą sudarė grioviai, pylimai, bastionai, užtvaros, vilkduobės. Įrengtos 25 baterijos (artilerijos jėgos vienetai), kuriose buvo 88 įvairaus kalibro pabūklai. Bendras gynybinių įtvirtinimų ilgis siekė beveik 5 kilometrus. Pragos gynėjų pagrindą sudarė reguliari kariuomenė: apie 8 000 Lietuvos ir 3 000 Lenkijos kariuomenės karių. Jiems padėjo apie 5 000 Varšuvos miestiečių. Bendroms pajėgoms vadovavo Varšuvos gynybos komendantas generolas Juozapas Zajončikas.
Lemiamas susidūrimas
Pragos šturmui A. Suvorovas ruošėsi beveik savaitę. Lapkričio 3 d. Rusijos kariuomenės artilerija pradėjo lietuvių ir lenkų pozicijų apšaudymą. Pragos gynėjai atsakė tuo pačiu. Kanonada truko iki  vakaro. Puolimas prasidėjo lapkričio 4 d. 5 val. ryto. Pagrindinės rusų pajėgos keturiomis kolonomis veržėsi per gynėjų kairįjį sparną, kur buvo dislokuota generolo Jokūbo Jasinskio vadovaujama lietuvių divizija.
         
  Nemažai Rusijos kariuomenės dalinių prieš kelerius metus dalyvavo Rusijos–Turkijos kare ir užėmė laikytą neįveikiama Izmailo tvirtovę.  
         
Dvi rusų kolonos puolė centrą, kurį gynė J. Zajončikas, viena kolona  – dešinįjį sparną, kurį gynė pulkininkas Vladislovas Jablonovskis. Kiekvienos Rusijos kariuomenės kolonos priešakyje ėjo specialūs būriai, po 400 karių: beveik du trečdalius jų sudarė inžinerinių dalinių kariai ir darbininkai, kurie buvo įgudę greitai pašalinti kliūtis žygiuojančioms pagrindinėms pajėgoms, o likusį trečdalį – juos gynę šauliai. Pasinaudojus šia taktika Rusijos kariuomenė greitai priartėjo prie pylimų ir bastionų. Nemažai Rusijos kariuomenės dalinių prieš kelerius metus dalyvavo Rusijos–Turkijos kare ir užėmė laikytą neįveikiama Izmailo tvirtovę. Tad įveikti kelių metrų pločio griovius ir kelių metrų aukščio pylimus bei bastionus jiems nebuvo sunku. Po valandos mūšis vyko jau ant pylimų. J. Zajončekas neįvertino priešininko smūgio kairiajame sparne ir laiku nepasiuntė pastiprinimo. Be to, jis buvo sužeistas ir vienas pirmųjų paliko mūšį. Vėliau jis kaltintas dėl nesėkmės, o priešiškai jam nusiteikę asmenys paskleidė kalambūrą: „Jis turėjo zuikio (lenk. zając) pavardę, kojas ir širdį.“
     
  J. Jasinskis, nors J. Zajončekas ir ragino jį trauktis, liko kovoti. Kelis kartus lietuviai kairiajame sparne bandė kontratakuoti, tačiau nesėkmingai. Po kelių valandų kovos persikėlė į priemiesčio gatves. Didžioji karių dalis neturėjo kur trauktis, nes tiltas per Vyslą buvo sugriautas, bijant Rusijos kariuomenės įsiveržimo į Varšuvą.  
     
Praga paskandinta kraujyje
Gatvėse vyko žiaurios durtuvų kautynės. Pervertas durtuvo krito ir J. Jasinskis. Mūšyje žuvo didžioji Lietuvos kariuomenės dalis. Rusijos kariai žudė visus: norinčius pasiduoti ginkluotus priešininkus ir net civilius gyventojus. Todėl šis mūšis dar vadinamas Pragos skerdynėmis. 
Prūsijos kariuomenės karininkas, pamatęs Pragą tuoj po mūšio, rašė: „Vaizdas buvo siaubingas.
 
Įdomybė
 
1794 m. Pragos kautynės ginant Varšuvą buvo paskutinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės mūšis. Po kelių savaičių baigėsi sukilimas, o po 1795 m. įvykusio Abiejų Tautų Respublikos valstybės padalijimo neliko nei LDK, nei jos kariuomenės.
 
 
Vyrai ir moterys, seniai ir kūdikiai nužudyti gulėjo krūvoje; kruvini ir apnuoginti kareivių kūnai, sulaužyti vežimai, užmušti arkliai, šunys, katės ir kiaulės. Čia ir ten dar virpėjo mirštančiųjų kūnai. Visa Praga skendėjo  liepsnose ir dūmuose. Braškėdami virto stogai, o jiems antrino kraupus kazokų kauksmas ir įsiutusių kareivių keiksmai.“ 
Net A. Suvorovas pripažino žudynes: „Buvo baisus kraujo liejimas. Kiekviena žemės pėda gatvėse buvo nuklota žuvusių kūnais. Visos aikštės buvo pilnos kūnų. Paskutinis ir baisiausias naikinimas vyko Vyslos pakrantėje, matant Varšuvos gyventojams. Šis vaizdas vertė juos drebėti.“
Pragos skerdynės padarė tokį įspūdį, kad sukilimo vadovybė, bijodama panašių Rusijos kariuomenės veiksmų Varšuvoje, leido kitą dieną sostinei kapituliuoti be mūšio.
A. Suvorovui už Pragos užėmimą Jakaterina II suteikė feldmaršalo laipsnį. Ji nurodė įsteigti  specialų medalį pasižymėjusiems Pragos kautynėse. Karininkai buvo apdovanojami paauksuotais kryžiais, o puskarininkiai – pasidabruotais medaliais, kurie buvo nešiojami su aukščiausio Rusijos imperijos karinio apdovanojimo – šv. Jurgio ordino juostele.
 
Eduardas Brusokas