Kasdienybė / XVIII vidurio – pabaigos
Grįžti

PAŠTAS

     
  Pašto ištakos LDK susijusios su pastočių prievole valdovui ir jo pasiuntiniams. Tokią prievolę turėjo vykdyti bajorija ir miestietija. Ypatingais atvejais valdovo raštus didikams gabendavo jo dvariškiai, šaukimus bajorijai atvykti į visuotinį šaukimą išplatindavo laiškanešiai, matyt, daugiausia vaiskiai ar valdovo dvarų žmonės. Viešieji subjektai-miestai, vienuolynai bei privatūs, pvz., didikai korespondencijai nugabenti naudodavosi pirklių, priklausomų, samdomų ir kt. žmonių paslaugomis. Nėra duomenų, jog LDK miestai, skirtingai nei Lenkijoje Krokuva ar Lvovas,  nekalbant jau apie Gdanską ir kitus Karališkosios Prūsijos miestus, būtų sukūrę savo paštus.  
     
Nuo karališkojo iki valstybinio pašto
1558 m. Žygimantas Augustas sukūrė paštą tikslia to žodžio prasme, tačiau privatų, karališkąjį, kuris funkcionavo tarp Krokuvos ir Venecijos, Krokuvos ir Vilniaus (užtrukdavo apie 7 dienas). Tiesiogiai paštą pagal valdovo privilegijas tvarkė daugiausia italų pirkliai iš Krokuvos. Karališkasis paštas buvo
         
  Karališkasis paštas buvo gabenamas nemokamai, o privatūs asmenys turėjo mokėti nemažai pinigų.  
         
gabenamas nemokamai, o
 
Įdomybė
 
1784 m. Vilniaus vaivada K. S. Radvila  „Pone Mylimasai” skundėsi dėl LDK pašto veiksmų. LDK pašto direktorių jis kaltino, kad jo giminaičio žmonai pabėgus su muzikantu  išnuomojami pašto arkliai taip greitai traukę bėglių karietą, jog pavyti juos pavyko tik Prūsijoje, Tilžėje. Jis reikalavo, jog ateityje arkliai būtų nuomojami tik asmeniui pateikus pasą.
 
privatūs asmenys turėjo mokėti nemažai pinigų. Nuo 1569 m. paštą valdant S. Montelupiui siuntos iš Krokuvos į Vilnių ir atgal buvo gabenamos kas trys savaitės. Pašto reorganizaciją pagal 1647 m. seimo priimtą įstatymą (šis rėmėsi 1620 m. įstatymu) įvykdė Vladislovas IV Vaza, įsipareigojęs vietoje privataus karališkojo sukurti valstybinio pašto sistemą. Miestai vietoje pastočių prievolės davimo turėjo mokėti pašto mokestį (pastovus jo dydis buvo nustatytas 1673 m. - LDK miestai turėjo mokėti 12 000 auks.), senąją prievolę pagal paprotį turėjo teikti tik Turkijos, Totorių, Maskvos valstybių pasiuntiniams. Tačiau paštas nebuvo efektyvus – vieni miestai būdavo atleidžiami nuo mokesčio mokėjimo, kiti tiesiog nemokėdavo, labai blogi buvo keliai, tad nepaisant seimo priimamų įstatymų jis buvo blogos būklės, nors XVII a. antroje pusėje jo tinklas išsiplėtė. Po 1667 m. Andrusovo paliaubų atsirado pašto linija tarp ATR ir Rusijos, ėjusi per LDK.
ATR veikė trys pašto direkcijos: Lenkijos, LDK ir Karališkosios Prūsijos. 1662-1773 m. buvo atskiri LDK pašto direktoriai, XVII a. vid. buvę ir Vilniaus pašto direktoriais. Šio valdininko pozicijos buvo svarbios jau 1649-1650 m., kuomet atskirais LDK įstatymais didžiajam iždininkui ir jam buvo pavesta spręsti dėl pašto šalyje vystymo. Kartais valdovas (pvz., 1742 m.) visų trijų paštų valdymą suteikdavo vienam asmeniui, taip vadinamam generaliniam direktoriui.
     
  1717 m. seimas nustatė šias svarbiausias pašto trasas (traktus), ėjusius per LDK: 1) Vilnius-Gardinas-Varšuva, atšaka-Gardinas-Brestas-Liublinas; 2) Vilnius-Kaunas,  a) atšaka į Kunigaikštiškąją Prūsiją, b) atšaka-Kaunas-Kėdainiai-Mintauja; vėliau traktuotas kaip atskiras Varšuvos-Mintaujos traktas, Vilniaus nesiekdavęs; 3) Vilnius-Minskas-Mogiliavas-Rusijos siena. 1726 m. Naugardukas pašto stotimis buvo sujungtas su Vilniumi, Gardinu, Minsku.  
     
Paštas turėjo būti gabenamas tik arkliais, iš Vilniaus į Varšuvą privalėjo reguliariai vykti kartą per savaitę (išvykdavo sekmadieniais), ne ilgiau kaip per 7 dienas (faktiškai vykdavo 8 dienas). Paštas priklausė nuo infrastruktūros, nuo kelių ir tiltų būklės, o ji
         
  Paštas priklausė nuo infrastruktūros, nuo kelių ir tiltų būklės, o ji buvo nekokia.  
         
buvo nekokia. Negalėdamos visiškai pasitikėti neregulariu, neišplėtotu ir brangiu paštu kai kurios valstybės teritorijos netgi pačios sukurdavo savo pašto sistemas (pvz., 1726 m. Naugarduko vaivadija), nekalbant jau apie anksčiau minėtus informacijos perdavimo būdus. Tačiau ir šiuo laikotarpiu paštininkai ir pašto transportas buvo privilegijuoti, o nusikaltimai prieš juos nagrinėjami supaprastinta tvarka, be apeliacijos teisės.
     
  Esminiai pokyčiai pašto veikloje įvyko XVIII a. antroje pusėje, pagerėjus susisiekimui, intensyvėjant ekonomikai ir bendravimui. 1764 m. buvo sukurta generalinė ATR pašto direkcija, kuriai vadovavo generalinis direktorius, ją dar sudarė generalinis komisaras ir kontrolierius, sekretoriai. Direkcijai buvo pavaldūs atskirų paštų direktoriai (lenk. pocztmistrz), kaip antai Vilniaus, Gardino, Kauno, Šiaulių ir kt. Jie privalėjo sumokėti 3 mėnesių pajamų dydžių įnašą. Jau Augusto II Sakso valdymo metu ypatingai gerai buvo sutvarkytas pašto susisiekimas tarp Saksonijos ir ATR, t.y. Varšuvos ir Drezdeno (per Vroclavą). Tarp šių miestų nuo 1732 m. veikė nuolatinis skubusis paštas. Buvo įsteigta pašto atšaka Drezdenas-Torūnė.  
     
Kur ir už kiek keliavo ATR korespondencija?
Pašto veiklą tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje detaliai reguliavo specialios instrukcijos, pvz., 1764, 1777 m. paštas buvo įprastinis ir skubus (lenk. sztafeta), t.y. siuntas gabendavo specialūs kurjeriai. Paštininkai buvo įvairių kategorijų. Jie turėjo nešioti specialią ženklintą uniformą ir turėti trimitą. Pašto paslauga sumokėję mokestį galėjo naudotis visų luomų asmenys, tačiau faktiškai paštu buvo gabenama (ir nemokamai) daugiausia valstybinė (iždo, karo) korespondencija, juo naudojosi pavieniai bajorijos, dvasininkijos ar miestietijos atstovai. Ir toliau daugelis informaciją perduodavo įprastais ir pigiais būdais,
         
  Skubus paštas kainavo net 2 auks. už kiekvieną mylią.  
         
apskritai visuomenė buvo gan uždara ir pasitenkindavo gandais. Laiškai buvo skirstomi į krašto ir užsienio. Pirmieji buvo apmokamai prieš įteikimą, o antrieji tiek prieš įteikimą, tiek prieš gavimą; analogiškai dėl Kuršo korespondencijos. Mokestis priklausė nuo siuntos vežimo nuotolio ir svorio. Pagal nuotolį visa teritorija buvo suskirstyta į šešias klases-pirmajai priklausė Lenkijos, LDK, Karališkosios Prūsijos ir Kuršo teritorija, antrajai-artimoji Vokietija, Vengrija, Moravija, trečiajai-Austrija, ketvirtajai-tolimoji Vokietija, Šveicarija, Italija ir Rusija, penktajai – Belgija ir Olandija, šeštajai-likusieji kraštai. Kuo didesnė klasė tuo mokestis didesnis. Klasių viduje jokių su skirtingu nuotoliu susijusių užmokesčio skirtumų nebuvo. Jie egzistavo priklausomai nuo siuntos svorio, kuris skirstytas į tris lygius. Lengviausias ir artimiausias pirmos klasės I lygio laiškas kainavo 12 gr., o šeštos klasės trečio lygio laiškas-115 auks. 24 gr. Skubus paštas kainavo net 2 auks. už kiekvieną mylią. Už laikraščius buvo mokama kaip už laiškus, kiti spaudiniai gabenti už pusę kainos. Mokama buvo grynais pinigais, pašto ženklų nebuvo. Jau 1768 m. siuntos buvo antspauduojamos lako ar tušo paštų spaudais – pagal paštą, kuriame įteikta siunta. Paštai nemažai pajamų gaudavo ir iš arklių nuomos. Jie teikdavo pakankamai geros kokybės apgyvendinimo ir mitybos paslaugas, nors nebuvo įpareigoti to daryti. Paštas būdavo gabenamas kartą per savaitę.
Kodėl ne visi džiaugėsi pašto žirgų eiklumu?
     
  Centrinis ATR paštas buvo Varšuvoje. XVIII a. 8 dešimt. į jį kasmet atkeliaudavo apie 160 000, o iškeliaudavo apie 130 000 siuntų. Iš viso ATR veikė apie 22 pašto kelius, prie kurių buvo apie 200 pašto stočių. LDK centrinis paštas buvo Vilniuje. Už pašto stočių veiklą visapusiškai atsakė pašto viršininkas (lenk. pocztmistrz), duodavęs specialią priesaiką, paprastai gyvendavęs pašto stotyje. Tai apsimokėjo, nes pašto stotys buvo privilegijuotos, jose negalėjo apsistoti kareiviai. Jam buvo pavaldūs buhalteris, raštininkai ir, žinoma, siuntas gabenę paštininkai (lenk. Postylion). Pažeidėjai generalinio pašto direktoriaus būdavo skundžiami netgi tiesiogiai karaliui, kaip antai 1786 m.  Minsko pašto užpuolikai ir pan. Vilniaus, Gardino, Kauno ir kitų didesniųjų paštų viršininkai būdavo pakankamai turtingi, išsilavinę ir įtakingi asmenys, neretai miestiečiai.  
     
ATR paštas buvo vertinamas kaip viena geriausiai funkcionuojančių valstybės institucijų. Puikiai apie LDK pašto greitį, paštininkų elgesį, pašto stotis atsiliepiama keliautojų atsiminimuose, kaip antai 1791-1793 m. livoniškio F. Šulco ir kitų. Žinoma, nereikia situacijos ir idealizuoti. Pasitaikydavo, jog vertingos siuntos būdavo pavagiamos (pvz., 1771 m. pradingo dvi siuntos, iš Vilniaus pasiųstos į Varšuvą, atsirado tik viena), būdavo supainiojami adresatai
         
  ATR paštas buvo vertinamas kaip viena geriausiai funkcionuojančių valstybės institucijų.  
         
(pvz., 1780 m. LDK dvaro iždininkas A. Tyzenhauzas skudnėsi, jog jo siunta, adresuota Gardino kolegijos rektoriui, pateko Breslaujos pilies teismo teisėjui) ir t.t. Kai kurie skundai, ypač iš didikų, kurie kartais nenorėdavo sumokėti už jiems suteiktas paslaugas, būdavo ir nepagrįsti. Įdomus yra 1784 m. Vilniaus vaivados K. S. Radvilos  „Pone Mylimasai” skundas dėl LDK pašto veiksmų. LDK pašto direktoriui jis skundėsi, kad jo giminaičio žmonai pabėgus su muzikantu jų išnuomojami pašto arkliai taip greitai traukę bėglių karietą, jog pavyti juos pavyko tik Prūsijoje, Tilžėje. Jis reikalavo, jog ateityje arkliai būtų nuomojami tik asmeniui pateikus pasą. 1774, 1789 m. įstatymai naujai užtikrino korespondencijos saugumą, kuris buvo pažeidžiamas tik Kosčiuškos sukilimo ir Targovicos konferederacijos valdžių.
 
Aivas Ragauskas
P. Dąbkowski, Rys urządzeń pocztowych w dawnej Polsce, Kraków, 1903.