Asmenybės / XVI vidurio - XVII a.
Grįžti

Pavieto autoritetai Bilevičiai: romanistų pamėgti personažai

     
  XVI a. vid. galutinai susiklosčius Lietuvos bajorijos politiniam atstovavimui seimuose, valstybės gyvenime atsirado vietos ir vidutiniams bajorams. Kitaip nei didikai, jie negalėjo savo visuomeninės padėties išlaikyti remdamiesi vien turtu, kuris, kaskart perdalytas tarp bajorų vaikų, greitai smulkėjo. Todėl tokie bajorai ieškojo ne tik materialių įsitvirtinimo šaltinių. Politinis, karinis ir dvasinis veiklumas, pastangos užmegzti vedybinius ryšius su turtingesnėmis giminėmis, tarnyba įtakingesniems žmonėms ir net viešas giminės vardo šlovinimas teikė galimybes išsaugoti jei ne galią, tai bent autoritetą regioninėse bajorų korporacijose.  
     
Bene labiausiai išsiskiriantis autoritetingos pavieto giminės pavyzdys – Bilevičiai Žemaitijoje. Šios giminės istorijoje galime pastebėti ypatingą, daugeliui kitų giminių taip ir nepasiektą pusiausvyrą tarp giminės gajumo ir jos atstovų gebėjimo prasimušti į politikos sceną. Bilevičiai – žemaičių giminė, kilusi iš XV a. pr. gyvenusio Raseinių kilmingo Žadeikos sūnaus Biliaus. XV amžiaus 2-ame dešimtmetyje Žadeika,
         
  Šios giminės istorijoje galime pastebėti ypatingą, daugeliui kitų giminių taip ir nepasiektą pusiausvyrą tarp giminės gajumo ir jos atstovų gebėjimo prasimušti į politikos sceną.  
         
kitaip nei dauguma senosios žemaičių aristokratų, tapo Vytauto politikos rėmėju. XVI amžiuje jo palikuonių giminė išsišakojo: dalis jos šeimų įsiliejo į smulkių bajorų sluoksnį, o kita iki XVIII a. pab. išsaugojo pozicijas Žemaitijos bajorijos elite. Per šį laikotarpį Bilevičiai ar vyresniosios jų giminaičių Stankevičių šakos atstovai dažniausiai ėjo įvairias pavieto (tijūnų, teisėjų, vaiskių ir pan.) pareigybes, kone nuolat buvo Žemaitijos bajorų pasiuntiniai į seimą (Jonas Mikalojus Bilevičius 1646 m. buvo išrinktas net viso Abiejų Tautų Respublikos seimo maršalka) bei šiaip viešajame pavieto gyvenime visad pastebimi veikėjai. Kaip jiems tai pavyko?
Sėkmingai užmestas ryšių ir santykių tinklas
1566 m. pradėjus veikti pavietų savivaldai, Bilevičių giminė Žemaitijoje jau išsikovojo aukštą padėtį. Ji priklausė senų žemaičių bajorų šeimų ratui, kuris tradiciškai savinosi realią valdžią ir nemenkas pajamas davusias tijūnų pareigybes. Į šį ratą įėjusios šeimos buvo tarpusavyje susisaisčiusios giminystės ir vedybiniais ryšiais. Jos naudojosi valdovų Žemaitijai duotomis privilegijomis, skelbusiomis, kad tijūnai turi būti renkami iš vietinių bajorų.
         
  Senosios žemaičių giminės pasitraukė, bet ne Bilevičiai.  
         
Tai reiškė, kad iš tikrųjų „rinkimuose“ dalyvavo tos giminės, kurios jau turėjo valdžią. Todėl tijūnų pareigybės iš esmės buvo tapusios paveldimomis. Prieš pat reformą valdovas ir
 
Įdomybė
 
Gaji ir įtakinga bajorų Bilevičių giminė tapo Žemaitijos legenda, įsitvirtinusi ne tik regiono politikoje, bet ir rašytojų vaizduotėje. Henriko Sienkiewicziaus „Tvanas“ ir Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“ tebekaitina šios legendos žarijas.
 
jo statytiniai Žemaitijos seniūnai Jeronimas bei jo sūnus Jonas Chodkevičiai atnaujino Žemaitijos pareigūnų sudėtį, į ją prastumdami savo tarnybininkus ir patikimus bajorus. Visi jie buvo ne žemaičiai. Senosios žemaičių giminės pasitraukė, bet ne Bilevičiai. Garsiausias giminės atstovas, Žemaitijos seniūno Jurgio Bilevičiaus sūnus Vaitiekus buvo vedęs Merkelio Šemetos dukrą Kristiną. Pastaroji santuoka garantavo Bilevičių suartėjimą su Jeronimo Chodkevičiaus šeima, nes seniūnas buvo vedęs Merkelio Šemetos pusseserę. Šie ryšiai paveikė ir vyresniosios Bilevičių giminės šakos atstovus. XVI a. II p. įtakingiausias giminės atstovas, Ariogalos tijūnas, Žemaitijos pakamaris ir t. t. Mikalojus Stankevičius Bilevičius savo sūnums sutuoktines parinko iš Chodkevičių aplinkos šeimų: ypač reikšminga buvo vyriausiojo sūnaus Mikalojaus santuoka su Semiono Vainos dukra. Per šias vedybas Bilevičiai susisaistė su dviejų Vilniaus vyskupų – Benedikto (vyskupavo 1600–1615 m.) ir Abraomo (vyskupavo 1631–1649 m.) Vainų gimine. Vyresnysis Mikalojaus brolis Kristupas, mirus pirmai žmonai, dar dukart vedė, abi jo sutuoktinės buvo Jeronimo Chodkevičiaus tarnybininkų dukros. Sėkmingus Bilevičių vedybinius ryšius galima vardyti ilgai. Visi jie stiprino giminės padėtį Žemaitijoje, tačiau patys savaime jie negalėjo visko nulemti. Tai buvo bendravimo kanalai, norint jais naudotis, reikėjo nemažai stengtis.
     
   Asmeninio veiklumo iš politines ambicijas puoselėjančių pavieto bajorų reikalavo ir santykiai su galingesniais užtarėjais. Dažniausia bajorams patiems tekdavo „susimedžioti“ galingo pono palankumą. Štai XVI a. pab. Lietuvos kanclerio Leono Sapiegos namų ūkio knygoje randame charakteringą įrašą: 1591 m. seime prie manęs pristojo [ir tarnauti pradėjo] Stankevičius (turbūt, Stanislovas). Tarnaujant tokiam globėjui, buvo galima tikėtis geros karjeros, nes galingiesiems kartais reikėjo pavietų bajorų paramos.  
     
Giminė, užvaldžiusi rašytojų vaizduotę
1616 m. Jonas Karolis Chodkevičius paliko Žemaitijos seniūno postą ir tapo Vilniaus vaivada. Tai reiškė 70 metų išsilaikiusios Chodkevičių įtakos Žemaitijoje silpnėjimo pradžią. Politines pozicijas turintys ir naujų aukštumų siekiantys vietos bajorai turėjo gerai pasverti, kaip pasinaudoti privilegijomis jiems garantuota teise rinkti naują seniūną. Į šias pareigybes pretendavusio galingo Kristupo II Radvilos žemaičiai neparėmė. Kristupas II Radvila vėliau rašė, jog pasiekti norimo posto negalėjo,
         
  Veiklių Bilevičių įtakai bei šlovei tarnavo net ir gausūs nuskurdę giminaičiai.  
         
nes neturėjo pagalbininkų tarp įtakingiausių vietos bajorų. Po to Radvilos šią „silpnybę“, matyt, nutarė ištaisyti: XVII a. 2-o dešimtmečio pab. vienas Radvilų informatorių Žemaitijoje buvo Jonas Bilevičius. Tokių Radvilų rėmėjų Žemaitijoje atsirado ir daugiau, nes 1646–1647 m. sandūroje vietiniu seniūnu bajorai išsirinko Kristupo II Radvilos sūnų Jonušą.
Veiklių Bilevičių įtakai bei šlovei tarnavo net ir gausūs nuskurdę giminaičiai. Vien jų buvimas savaime užtikrino smulkios Žemaitijos bajorijos masių pasitikėjimą gimine. Visuomenėje, kur beveik visi įtakos postai buvo bajorų renkami, toks pasitikėjimas buvo vertingas. Bilevičiai pamažu tapo Žemaitijos legenda, kurios atgarsiai
         
  Bilevičiai pamažu tapo Žemaitijos legenda, kurios atgarsiai pasiekė Alberto Kojalavičiaus ausis.  
         
pasiekė Alberto Kojalavičiaus ausis. Jo tvirtinimu, neparemtu patikimomis žiniomis, giminės pradininko Žadeikos žmona neva buvo Vytauto sesuo. Kita vertus, Bilevičiai savo legendą kūrė patys. Mikalojus Kazimieras Šemeta iš atsiminimų sueiliavo pasakojimą apie 1656 m. prasidėjusį sukilimą prieš kraštą užvaldžiusius švedus. Pasakojime Bilevičiai iškyla kaip pirmoji žarija, iš kurios užsiliepsnojo sukilimo ugnis:
 
„Nepajėgė kęsti jau dorieji sūnūs
Tironijos švedų, su jais ir suomių,
Ir tada pakilo dvi narsios poros,
                                                 Giminės veiklios
Tai Bilevičiai – du jauni ir seniai,
Į kelias vietas jie pasidalijo
Ir, tarnus tiktai su savimi paėmę,
                                             Šitaip išdrįso.
Kartą broliai du nejučia užklydo,
Karininkai kur atvirai puotavo,
Jų arkliai kieme pastatyti buvo,
                                                  Saugomi suomių
Pykčio pagauti jie trobon įpuola,
Vyresnysis ten sutiktam pirmajam
Kerta iš peties, kad galvos net pusė
                                                Žemėn nukrinta
Jaunesnysis gi, paskui jį įpuolęs,
Švedui sutiktam užsimojęs smeigė
Durtuvu ir jo atlapotą kūną
                                                     Persmeigė kiaurai.“
 
Henriko Sienkiewicziaus „Tvanas“ ir Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“ tebekaitina šios legendos žarijas.
 
Eugenijus Saviščevas
Mikalojaus Kazimiero Šemetos „Realiacija“ (Senoji Lietuvos literatūra, kn. 2), parengė ir vertė E. Ulčinaitė, p 154, 155.