Dvasinis gyvenimas, religija / XV-XVI a.
Grįžti

Pieras Paulius Vergerijus ir antipopiežinės Reformacijos polemikos pradžia Lietuvoje

     
  Pieras Paulius Vergerijus jaunesnysis (Pier Paolo Vergerio, 1489–1565) – italų religinis veikėjas, Italijos Bažnyčios hierarchas, perėjęs į protestantizmą, įtakojęs ankstyvąją LDK Reformacijos ir protestantiškosios minties raidą, paskatinęs aštrią antikatalikišką ir antipopiežinę polemiką.  
     
Aukštas bažnyčios hierarchas tapo aršiu jos kritikuVergerijus gimė Kapodistrijoje (Capodistria, dab. Slovėnijos miestas Koper), Istrijos pusiasalio, nuo XIII a. buvusio Venecijos respublikos dalimi, centre. Studijavo teisę Paduvoje ir apsigynęs in utroque iure doktoratą dirbo teisininku Veronoje, Paduvoje, Venecijoje.
         
  Popiežiaus nuncijus - popiežiaus pasiuntinys.  
         
Nuo 1530 m. siekė bažnytinės karjeros Romos popiežiaus kurijoje, dirbo popiežiaus Klemenso VII sekretoriumi, nuo 1533-iųjų ėjo popiežiaus nuncijaus (lot. nuntius – pasiuntinys) pareigas imperatoriaus Ferdinando Habsburgo dvare Vienoje, kur tapo imperatoriaus dukters Kotrynos (būsimos trečios Lenkijos karaliaus ir Ldk Žygimanto Augusto žmonos) krikštatėviu. 1535 metais kaip naujo popiežiaus Pauliaus III nuncijus dirbo Vokietijoje, buvo susitikęs su Martinu Lutheriu. Nuo 1536 m. buvo Kapodistrijos vyskupu, priklausė Katalikų bažnyčios reformas skatinusiam Bažnyčios hierarchų tinklui, kurio narių dalis simpatizavo kai kurioms Italijoje paplitusioms ankstyvojo evangelizmo tiesoms, ypač išganymo vien tikėjimu idėjai. Nuo 1541 m. buvo įtarinėjamas kaip slaptas „liuteronų“ eretikas, o 1544 m. jam buvo pradėtas bažnytinis procesas, kurį vyskupas nesėkmingai bandė panaikinti Tridento bažnytiniame susirinkime 1546 metais.
         
  Šveicarijoje pradėjo naują gyvenimo etapą.  
         
Ilgai tęsęsis bažnytinis tyrimas 1549 m. sausį baigėsi inkvizicijos nurodymu Vergerijų suimti. Iki tų pačių metų pavasario jis slapstėsi Italijoje, o 1549 m. gegužę penkiasdešimtmetis vyskupas emigravo į Šveicariją, kur pradėjo naują gyvenimo etapą. Gyveno Valtelinoje, Bazelyje, Vikosoprano, kur pradėjo aktyvią polemisto ir Katalikų bažnyčios kritiko veiklą. Pakviestas Viurtembergo kunigaikščio Kristupo 1553 m. persikėlė į Vokietiją, Tiubingeną, kuriame gyveno ir dirbo iki mirties (1565 m. spalio 4). Pradėjo rašyti Italijoje, o intensyviausiai religinis publicistas kaip protestantas reiškėsi emigracijoje. Išleido apie 150 pavadinimų kūrinių, neskaitant daugelio kitų jo leidybinių projektų. Konfesine prasme Vergerijus laikytinas Italijos evangelizmo atstovu, tačiau gyvendamas Tiubingene jis populiarino liuteronizmą ir buvo aktyvus radikalizmo (anabaptizmo, antitrinitorizmo) priešininkas. Daug raštų dedikavo gimtosios Istrijos gyventojams, todėl reikšmingai įtakojo ne tik italų, bet ir ir slovėnų, serbų–kroatų XVI a. religinės minties ir literatūros eigą.
 
 
„Du laiškai“: Vergerijaus ir Radvilos Juodojo atkirtis Katalikų bažnyčiai
Kapodistrijos eksvyskupas, bendradarbiaudamas su Vokietijos kunigaikščiais, paskutiniuoju gyvenimo dešimtmečiu atliko liuteronizmo agento ir atviros kovos su Katalikų bažnyčia iniciatoriaus vaidmenį ir Lietuvoje. Dar 1556 m. pradžioje Tiubingene Vergerijus išleido karaliui Žygimantui Augustui ir jo žmonai dedikuotą J. Brenzo liuteroniškos konfesijos vertimą į italų kalbą. Tais pačiais metais į protestantizmą perėjusio M. Radvilos Juodojo, bendravusio su Viurtembergo kunigaikščiu, iniciatyva, Žygimantas Augustas Vergerijų pakviestė apsilankyti LDK ir Lenkijoje. 1556-ųjų liepą jis atvyko pas kunigaikštį Albrechtą į Prūsiją, kurioje planavo vykdyti leidybinius regionui skirtus projektus. Diskredituodamas Romos bažnyčios kovai su Reformacija pradėtą projektą – Index librorum prohibitorum (Uždraustųjų knygų sąrašo) leidimą, Karaliaučiuje jis išleido savotišką jo „kritinį leidimą“, dedikuotą Radvilai Juodajam, Catalogus haereticorum (Eretikų katalogas, 1556). Tais metais Radvila Juodasis iš popiežiaus nuncijaus Aloisijaus Lippomano gavo laišką, kviečiantį atsisakyti erezijos ir patvirtinti, jog yra Katalikų bažnyčios narys.
         
  Radvilas Juodasis išgarsėjo kaip LDK Reformacijos pradininkas.  
         
Šį laišką Vergerijus sumanė panaudoti kaip priemonę, galinčią paviešinti žymiausio LDK didiko opoziciją Katalikų bažnyčiai. Pats ėmė rengti spausdintą Radvilos atsakymą Lippomanui. Tų pačių metų rugsėjį atvykęs į Vilnių suorganizavo veikalo leidybos darbus ir parengė galutinę knygos redakciją su savo prakalba. Spalį Karaliaučiuje išspausdintus Duae epistolae (Du laiškai) egzempliorius Vergerijus pristatė Vilniuje. Leidinys netrukus išspausdintas ir vokiečių (1557) bei lenkų (1559) kalbomis, rengtas ir jo itališkas leidimas. Duae epistolae diskreditavo antireformacinę A. Lippomano veiklą LDK ir Lenkijoje, o Radvilą Juodąjį Europoje išgarsino kaip LDK Reformacijos pradininką ir nepriklausomos LDK protestantų Bažyčios įkūrėją. Būtent dėl šio kūrinio M. Radvila Juodasis netrukus tapo vieninteliu lietuviu, įtrauktu į pirmąjį Romos Visuotinio uždraustųjų knygų sąrašą (1559). Savo atsakyme A. Lippomanui Radvila Juodasis pirmą kartą lietuvių istorijoje viešai atsisakė būti Katalikų bažnyčios nariu, pavadino ją blogio įsikūnijimu ir paskelbė įkuriąs naują tikrą Krikščionių bažnyčią: „Mano altorius anaiptol nėra [...] šventvagiškas, bet iš tiesų šventas ir krikščioniškas, ne išniekintas popiežiškos bedievystės ar stabmeldystės, o papuoštas Kristaus ir apaštalų nuostatų. Pagaliau jis paskirtas ne Romos ar Loreto Marijai, jūsų mediniams dievams ir dievybėms, iš esmės – Delfų velniams, o pastatytas ir pašvęstas amžinajam ir gyvajam mūsų Dievui.“
Nenutrūkę Reformacijos mąstytojo ryšiai su LDK
1559 m. pabaigoje–1560 m. Vergerijus vėl lankėsi Prūsijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje. Šiuo periodu išleido keletą reikšmingų veikalų, tarp jų – satyrinio antipopiežinio romano Historia di papa Giovanni VIII che fu femmina (Istorija apie popiežių Joną VIII, kuriuo buvo moteris) lenkiškąjį leidimą.
 
Įdomybė
 
Vergerijaus iniciatyva nuo 1560 m. liuteroniškame Tiubingeno universitete studijavo pirmas būrys LDK didikų jaunuolių, tarp jų – būsimas Žemaitijos katalikų vyskupas Merkelis Giedraitis.
 
Nuo 1560 m. sausio 31-osios dešimt dienų praleido Kaune, o nuo vasario 8 d. apie mėnesį gyveno pas Radvilą Juodąjį Vilniuje, rengdamas čia savo kūrinius ir vykdydamas diplomatinius Vokietijos kunigaikščių pavedimus. Vergerijui nepavyko iki galo atlikti liuteronizmo agento misijos LDK, nes Lietuvos evangelikų lyderis M. Radvila Juodasis laikėsi nepriklausomos Bažnyčios įtvirtinimo pozicijos ir ilgainiui tolo nuo Augsburgo konfesijos idėjos. Grįžęs į Tiubingeną Vergerijus iki mirties palaikė artimus ryšius su M. Radvila Juoduoju, o 1564–1565 m. globojo Tiubingene studijavusį jo sūnų Našlaitėlį, kuriam dedikavo keletą paskutinių savo gyvenimo veikalų.
 
Dainora Pociūtė
 
Literatūra: D. Pociūtė, Maištininkų katedros. Ankstyvoji reformacija ir lietuvių-italų evangelikų ryšiai, Vilnius: Versus aureus, 2008, p. 289–421.