Teisė, teisingumas / XV-XVI a.
Grįžti

Pilnametystės amžius: vyro – 18, merginos – 13 metų

     
  Bajoro amžius lėmė jo teises ir pareigas. Kaip veiksnumo ribas nustatanti sąlyga LDK teisėje amžius pirmąkart nurodytas Kazimiero teisyne (1468), iš kurio aiškėja, kad vaikai iki septynerių buvo laikomi mažamečiais ir neatsakė už tėvo–vagies padarytą nusikaltimą: „O jei vaikai bus maži, turės mažiau kaip septynerius metus, tai laikyti juos nekaltais.“ Matyt, septyneri metai buvo teisminės atsakomybės riba baltų papročių teisėje, nes 1340 m. Pamedės teisyne (Iura Prutenorum)  vaikai iki septynerių laikyti mažamečiais, o iki dešimties metų – nepilnamečiais.   
     
Kūno ar proto branda?
Tikėtina, kad XV–XVI a. pr. ikistatutinėje Lietuvos teisėje jaunuolių pilnametystės amžius buvo padidintas iki 15 metų. Štai 1522 m. teismas nutarė seserų ieškinį, iškeltą broliui dėl neišmokėto kraičio, atidėti iki jam sukaks 15 metų. Kad tai pilnametystės amžius, ypač aiškiai suformuluota 1541 m.
 
Įdomybė
 
LDK įstatymai numatė, kad moters pilnametystė siejama su lytine branda bei tinkamumu motinystei, tuo tarpu vyro – su protiniu subrendimu, t. y. jis privalėjo ne tik pratęsti giminę, bet ir atsakyti už turtinius ir ekonominius sandorius, eiti valstybines pareigas. Visi trys Lietuvos Statutai numatė tą pačią 18 metų vyro pilnametystės ribą, kuri reiškė ir jo santuokinį amžių. Moters pilnametystė III Statute nuo 15 metų paankstinta iki 13.
 
nagrinėtoje užsitęsusioje byloje po kunigaikščio Iljos Konstantinaičio Ostrogiškio mirties, kai jo palikimo gražiuoju niekaip nepasidalino našlė Beata ir brolis Vosylius, kurio interesus atstovavo
         
  Pagal LDK įstatymus vyras pilnametystės sulaukdavo brandesnio amžiaus nei merginos.  
         
motina Aleksandra Ostrogiškienė, valdovo teisme pareiškusi, kad velionis Vosyliaus tėvas Konstantinas Ostrogiškis, dar būdamas sveikas, „pagal seno papročio senąsias teises savo sūnui kunigaikščiui Vosyliui paskyrė ir užrašė pilnametystę: kai jam sukaks penkiolika metų, tuomet jis taps pilnamečiu ir visus jo dvarus su savo broliu kunigaikščiu Ilja turės perpus pasidalyti“. Ir Žygimantas Senasis teisme pripažino penkiolikmečio Vosyliaus pilnametystę, motyvuodamas tuo, jog jo tėvas „pagal senąją teisę ir paprotį“ surašė tokį raštą dar „prieš dabartinį Statutą, naujas teises“. Taigi iki Pirmojo Statuto priėmimo teisinį veiksnumą įgydavo (galėjo atsakyti teisme) ir paveldėjimo teisę realizuodavo penkiolikos metų sulaukę vaikinai.
Vyro ir moters pilnametystės samprata skyrėsi. Merginos pilnametystė buvo siejama su jos santuokiniu amžiumi, kurį įtakojo galimybė atlikti motinystės funkciją. Jos pilnametystė buvo susieta su fizine ir lytine branda. 1529 m. Pirmasis ir 1566 m. Antrasis Lietuvos statutai nustatė 15 metų merginos santuokinį amžių, o 1588 m. Trečiojo Statuto sudarytojai, greičiausia rėmęsi kanonų teisės norma, jį sutrumpino iki 13 metų. Tokia pat merginų santuokinio amžiaus bei pilnametystės riba galiojo ir LDK savivaldžiuose miestuose veikusioje vadinamoje Magdeburgo teisėje. Pagal LDK įstatymus vyras pilnametystės sulaukdavo brandesnio amžiaus nei merginos. Jo visiškas teisnumas buvo siejamas ne tik su fiziniu bei lytiniu, bet ir protiniu subrendimu, t. y. jis privalėjo ne tik pratęsti giminę, bet ir atsakyti už turtinius ekonominius sandorius, tvarkyti žemėvaldos turtinius santykius, eiti valstybines pareigas (pirmiausia ir svarbiausia – karo tarnybą). Visi trys Lietuvos Statutai numatė tą pačią 18 metų vyro pilnametystės ribą, kuri reiškė ir jo santuokinį amžių.
Svarbiausia globėjo užduotis – turto išsaugojimas
Nepilnamečių bajoraičių statusą įstatymai reguliavo tada, kai jie tapdavo našlaičiais, teisingiau, kai mirdavo tėvas. Globos instituto samprata susiklostė dar lietuvių papročių teisėje, bet jo raidai įtaką darė romėnų ir lenkų teisės normos, kurias pritaikė Pirmojo Lietuvos Statuto rengėjai. V skyriuje „Apie globėjus“ daugiausia vietos skiriama būtent nepilnamečių globai reglamentuoti, o globos samprata tokia plati, kad apėmė net tėvų vykdomą mažamečių vaikų priežiūrą, kuri, kaip išskirtinis lietuvių teisės bruožas, išliko net Antrajame ir Trečiajame  Statutuose (VI sk. „Apie globą“). Jei tėvas prieš mirtį nepasirūpindavo nepilnamečių vaikų globa, tuomet įsigaliodavo įstatyminė jų ir jų paveldėsimo turto globa.
     
  Pirmojo Statuto sudarytojai tokiu atveju globoti nepilnamečius dar leido našlei motinai, tuo tarpu vėliau ši motinos teisė buvo suvaržyta, kuria ji galėjo pasinaudoti tik vyrui testamente pareiškus tokią valią. Nors motina nebegalėjo tapti įstatymine globėja, XVI a. II p. visuomenė, suvokdama motinos vaidmenį mažamečių ugdymui ir socializacijai (tapę pilnamečiais vaikai privalės rūpintis ne tik šeima, bet ir turės būti naudingais visuomenei bei Bažnyčiai), leido jai auklėti sūnus iki 7 metų amžiaus, o dukras – iki jos ištekės.   
     
Įstatyminė globa kartais buvo vadinama įgimtąja (опекун прирожoный), nes ir ji rėmėsi kraujo ar kita giminyste, kurios eiliškumą reguliavo Statutas, pirmenybę teikęs globotinio giminėms „pagal kalaviją“ (pirmiausia – pilnametis vyriausias brolis, po to – velionio brolis ir t. t.). Nesant tėvo vyriškos giminės pretendentų, globėjais
         
  Nesant tėvo vyriškos giminės pretendentų, globėjais skiriami giminaičiai vyrai iš motinos pusės, o kai ir tokių nebuvo – giminaitės moterys iš tėvo pusės, galiausiai – motinos moteriškosios giminaitės.  
         
skiriami giminaičiai vyrai iš motinos pusės, o kai ir tokių nebuvo – giminaitės moterys iš tėvo pusės, galiausiai – motinos moteriškosios giminaitės. Jei pretenduojančių globoti nepilnamečius giminystės laipsnis buvo vienodas, pirmenybė teikta vyresniam amžiumi. Statutas reglamentavo globėjo pareigas ir funkcijas, į kurias įėjo ne tik globotinio turto valdymas, bet ir jo paties išlaikymas bei lavinimas. Pastebima valstybės rūpinimosi turto išsaugojimo tendencija, todėl itin skrupulingai reguliuojama globėjo atsakomybė, akcentuojami globotinio ir globėjo nuosavybės ribų nustatymo kriterijai, globėjo veiksmų kontrolė, susijusi su globotinio turto restitucija (lot. restitutio – at(si)statymas, grąžinimas) bei globos ataskaita. Įstatymas įpareigojo globėją sudaryti turto inventorių (dalyvaujant dviem pastarojo giminaičiams, patvirtintą liudytojų ir vaznio parašais) ir įregistruoti jį žemės teismo knygose, kuris ir tapdavo atsiskaitymo, pasibaigus globai, pagrindu. Numatytas
         
  Už nepilnamečių globą globėjui buvo atlyginama 1/10 globotinio turto pajamų dalimi.  
         
aplaidžiai atliekančio pareigas globėjo nušalinimo ir turtinės žalos atlyginimo mechanizmas (pagal globotinio, jo giminaičių ar pašaliečių skundą). Už nepilnamečių globą globėjui buvo atlyginama 1/10 globotinio turto pajamų dalimi. Testamentu ar įstatymu paskirtų globėjų teisės ir pareigos nesiskyrė. LDK įstatymai taip pat reguliavo nepilnamečių  globotinių teises ir pareigas, kurios labiausiai išplėtotos Trečiajame Statute. Aiškiai apibrėžtas nepilnamečių neveiksnumas bei galimos išimtys, kai globėjo funkcijas vykdė pilnametis, bet neatsidalijęs brolis (t. y. bendrasavininkis), neturėjęs teisės atidėti bylą iki brolių pilnametystės ir pan. Statutas suteikė teisę pilnametėms globotinėms skųsti teismui globėją, trukdantį ištekėti (globotinės turto valdymo tikslu) ir kt. Trečiajame Statute įteisintos globos instituto normos nepakitusios gyvavo iki Abiejų Tautų Respublikos žlugimo.

Irena Valikonytė
V. Andriulis, Lietuvos Statutų (1529, 1566, 1588) šeimos teisė, Vilnius, 2003; L.Veržbavičius, Globa pagal Lietuvos Statutus, in Teisė,1937, Nr. 39.