Dvasinis gyvenimas, religija / XIII-XIV a.
Grįžti

Pirmieji Lietuvos vyskupai

     
  Pirmieji Romos katalikų bažnyčios vyskupai Lietuvoje pasirodė Mindaugo laikais. Mindaugui priėmus krikštą, dar tais pačiais 1251 m. popiežius Inocentas IV sutiko, kad būtų įkurta atskira Lietuvos vyskupija, o jos pirmuoju vyskupu būtų paskirtas Mindaugą tikėjimo tiesų mokęs kunigas Kristijonas. Jis buvo Vokiečių ordino narys. Dėl įvairių peripetijų Kristijonas vyskupo šventimus gavo tik 1253 metais. Regis, kad lietuvių žemėse Kristijonas savo pareigas ėjo tik kokius penkerius metus, nes Mindaugo suteiktose žemaičių žemėse jis negalėjo įsitvirtinti, o 1258/1259 m. galinga totorių invazija į Lietuvą supurtė dar gležnus Katalikų bažnyčios Lietuvoje pamatus. Nuo 1259 m. iki savo mirties 1271 m. vyskupas Kristijonas veikė Vokietijoje. Panašiai nesėkmingai jotvingių ir lietuvių žemėse bandė įsitvirtinti 1253 m. į vyskupus įšventintas Lenkijos dominikonas Vitas. Jau 1255 m. popiežius Inocentas IV jį dėl nepakeliamų sąlygų atleido nuo pareigos reziduoti savo vyskupijos ribose. Šių dviejų vyskupų gyvenimai rodo nesėkmingai pasibaigusį XIII a. vid. eksperimentą – įtvirtinti krikščionių tikėjimą ir to meto europinę valdžios bei politikos sampratą Lietuvoje.  
     
Pirmasis Vilniaus vyskupas: misija tarp „pagonybės šešėlių“
Geriau sekėsi jų įpėdiniams, kuriems po daugiau kaip šimto metų kilo panašus uždavinys. Tai atskleidžia pirmojo Vilniaus vyskupo Andriejaus Jastrembeco gyvenimo kelias. Dar jaunystėje Andriejus išgarsėjo kaip pamokslininkas. Kada ir kur tai įvyko, neaišku, nes tyrėjai pateikia nevienodus aiškinimus. Tikėtina, kad Andriejus pasižymėjo būtent tuo metu, kai XIV a. septintajame dešimtmetyje suaktyvėjo pranciškonų veikla Rytų Europos platybėse. Tuo metu jis tikriausiai buvo Krokuvos pranciškonų vienuolyno narys, netrukus tapo Vengrijos karaliaus Liudviko I Didžiojo motinos Elzbietos
         
  Andriejus su pranciškonams būdingu uolumu ėmėsi lietuvių evangelizavimo  
         
nuodėmklausiu. Artumas karališkajam dvarui padėjo jam 1370 m. būti nominuotam naujai kuriamos Sereto vyskupijos (Moldovoje) vyskupu. 1371 metais įšventintas vyskupu jis ten negalėjo (panašiai kaip Kristijonas ar Vitas) eiti vyskupo pareigų, todėl nuo 1372 m. ganytojo pareigas ėjo Lenkijos valdžioje buvusioje Haličo vyskupijoje, arčiau lietuvių valdžioje buvusių kitų Rusios žemių. Apie 1376 m. grįžęs į Lenkijos Karalystę jis darbavosi kaip Gniezno arkivyskupijos pagalbinis vyskupas (sufraganas), o 1386 m. jis asistavo arkivyskupui Bodzentai krikštijant Jogailą. Tikriausiai tada užsimezgė Jogailos ir Andriejaus asmeninė pažintis. Turintis misijinio darbo patirties vyskupas Andriejus idealiai tiko Lietuvos christianizacijos ir Vilniaus vyskupijos kūrimo užduočiai. Jo perkėlimu iš Sereto į naujai steigiamą Vilniaus vyskupiją rūpinosi Lenkijos karalienė Jadvyga.
Popiežius Vilniaus vyskupiją įsteigė 1388 m. kovo 12 d., paskelbęs atitinkamą dokumentą (bulę). Vietoje šiuos popiežiaus Urbono VI parėdymus įgyvendino popiežiaus legatas, Poznanės vyskupas Dobrogostas, įvesdinęs Andriejų pirmuoju Vilniaus vyskupu. Andriejus su pranciškonams būdingu uolumu ėmėsi lietuvių evangelizavimo. Jogaila ir Vytautas rėmė šį tikslą. Bendroje šių valdovų privilegijoje pažymėta, kad atsižvelgus „į didelio pasišventimo pastovumą ir uolumą dirbant vaisingus ir išganingus darbus, kuriais mylimas Kristuje tėvas, ponas Andriejus, Vilniaus vyskupas, darbavosi dėl neseniai iš pagonybės šešėlių į katalikiškos vienybės pažinimą atvestos lietuvių tautos“, jam suteikiamos metinės 200 sidabro ilgųjų pajamas (1397-05-20). Galbūt vyskupas paskatino Jogailą ir Vytautą įsteigti Lydos pranciškonų vienuolyną dar tais pačiais metais. Kitais metais vyskupas Andriejus baigė savo žemišką kelionę. Jis palaidotas Vilniaus katedroje po savo įsteigtos koplyčios grindimis.
Bažnyčios hierarchų lietuviškos šaknys
Pirmojo Vilniaus vyskupo įpėdiniu tapo dar vienas pranciškonas Jokūbas Plichta. Jei manoma, kad Andriejus galėjo mokėti lietuvių kalbą, tai dėl Jokūbo neabejojama. Būtent lietuvių kalbos mokėjimas ir geras vietinių sąlygų pažinimas lėmė, kodėl Vilniaus katedros kapitula, pritariant Jogailai, savo vyskupu išrinko Jokūbą. Pasakymas, kad jis buvo „tos pačios tautos ir kalbos“, kai kuriems tyrėjams leidžia manyti, kad jis buvo lietuvių kilmės.
         
  Bažnyčios prigijimą konkrečioje visuomenėje ženklino vietinės kilmės dvasininkai  
         
Išsilavinimą Jokūbas įgijo Krokuvos pranciškonų vienuolyne, kur ėjo lektoriaus pareigas. Išrinkimo į Vilniaus vyskupus metu jis buvo Lietuvos pranciškonų vikaras. Taigi jis buvo atsakingas už misionierišką pranciškonų veiklą ir buvo artimas vyskupo Andriejaus bendražygis. Išrinkus jį vyskupu, Vilniaus kapitula paprašė, kad jis nepažeistų jos turimų privilegijų ir per daug neproteguotų vienuolių.
 
Įdomybė
 
Yra žinoma, kad jau antrasis Vilniaus vyskupas po Lietuvos krikšto mokėjo lietuvių kalbą ir gal buvo lietuvių kilmės. Bažnyčia Lietuvoje įleido tvirtas šaknis vos per vienos ar dviejų kartų gyvenimą.
 
Prašyme atsispindėjo ne tik anais laikais dažnai pasitaikydavusi konkurencija tarp diecezinės ir vienuolinės dvasininkijos, bet ir Lietuvos Bažnyčios perėjimas iš misionieriškos fazės į stabilią padėtį. Bažnyčios prigijimą konkrečioje visuomenėje ženklino vietinės kilmės dvasininkai. Vyskupui Jokūbui 1407 m. mirus, Vilniaus vyskupais vienuoliai netapdavo, o kiek vėliau vyskupais rinkti tik LDK piliečiai.
Skirtingai negu Vilniaus vyskupijoje, Žemaičių vyskupijos misionieriškas etapas mažiau ryškus, nes jos pirmasis ganytojas buvo iš Vilniaus kilęs žmogus. To meto dokumentuose jis dažniausiai apibūdinamas kaip lietuvių tautybės arba kilmės (nacione Lythwanus; origine Lytwanus). Tokius apibūdinimus reikia suprasti ne tiek etnine, kiek politine ir pilietine reikšme. Jiems neprieštarauja lenkų kronikininko Jono Dlugošo žinia, jog Motiejaus Vilniečio tėvas buvo iš Livonijos atsikėlęs ir Vilniuje įsikūręs vokiečių pirklys. Tai leistų Motiejų apibūdinti kaip Vilniaus vokiečių katalikų bendruomenės atžalą. Jis mokėjo ne tik lietuvių, bet ir žemaičių kalbą. Tai buvo didelis privalumas universitetinį išsilavinimą Prahoje įgijusiam dvasininkui, kurį 1417 m. Trakuose pirmuoju Žemaičių vyskupu konsekravo Konstanco bažnytinio susirinkimo įgalioti Lvovo arkivyskupas Jonas ir Vilniaus vyskupas Petras. Po vyskupo Petro mirties Motiejus grįžo į Vilnių, kur vyskupo pareigas ėjo iki mirties 1453 metais. Jo įpėdiniu Žemaitijoje tapo Mikalojus I Trakiškis, kaip sako kilmėvardis, vietinis žmogus.
     
  Šie ir kiti aukštas pareigas Lietuvos katalikų bažnyčioje ėję asmenys rodo, kad Bažnyčia Lietuvoje įleido tvirtas šaknis per vienos ar dviejų kartų gyvenimą. Panašiai sparčiai ji prigijo ir tuose Europos kraštuose, kurie žymiai anksčiau negu Lietuva priėmė krikščionių tikėjimą.  
     
Darius Baronas
V. Ališauskas, T. Jaszczołt, L. Jovaiša, M. Paknys, Lietuvos katalikų dvasininkai (Bažnyčios istorijos studijos, t. 2), Vilnius: Aidai, 2009.