Ūkis / XIII-XIV a.
Grįžti

Pirmieji pinigai: sidabro lydiniai ir jų klastojimas

X a. pab. – XII a. datuojamuose pajūrio gyventojų kuršių kapuose neretai aptinkamos svarstyklės. Greta jų randami ir geležiniai variuoti svoreliai. Svarstyklių fragmentai bei svoreliai žinomi ir iš XIV a. Vilniaus Žemutinės pilies bei Kernavės kultūrinių sluoksnių. Paprastai turtingus vyrų kapus, kuriuose randama svarstyklių,  archeologai vadina pirklių kapais, jie jau yra nauja socialinė
 
Įdomybė
 
Lietuviški ilgieji – tai pusapvalės lazdelės formos, apie 13 cm ilgio, daugelis 100–110 g sveriantys sidabro lydiniai, kurių pradžia sietina su Mindaugo valdymo laikotarpiu. Už vieną lydinį galima buvo nusipirkti 15 avių, už pusantro lydinio – žirgą.
 
kategorija baltų kraštuose. Panašu, kad šios svarstyklės naudotos ne druskai ar kokiai kitai prekei sverti. Matyt, būtent tuomet skandinavų vikingų dėka sidabras pradėtas suprasti ne tik kaip puošnių papuošalų žaliava, bet ir kaip atsiskaitymo – prekybinių sandėrių priemonė, turinti fiksuotą tam tikro svorio ekvivalento kainą. Minėti svoreliai yra skirtingų svorių, tačiau galuose turi žymenis, dažniausiai akutes. Daugelio Lietuvoje rastų svorelių svorio vienetas prilygo 4–5 arba 8–10 g. Svorio vienetas gaunamas padalinus svorelio svorį iš ant jo įrėžtų akučių skaičiaus. Manoma, kad tokį svorio vienetą padiktavo vikingų laikais iš arabų kraštų masiškai gabentos sidabrinės monetos – dirhamai, svėrę apie 4 gramus. Porą šimtmečių iki susikuriant valstybei baltų kraštuose plito skandinavų vikingams būdingi kaltiniai stačiakampio skersinio pjūvio, įvairių svorių, kartais primenantys įvijines apyrankes sidabro lydiniai. Jie cirkuliavo kaip į tam tikrą svorį priklausomai nuo poreikio dalinama atsiskaitymo priemonė.
Nominalai smulkinti kirviu
     
  Kitas žingsnis turėjo būti vietinės piniginės sistemos, susietos su užsienio svorio matais, įvedimas. Tai galėjo būti įgyvendinta tik atsiradus diktato galią turinčiai centralizuotai politinei ir ekonominei struktūrai – valstybei. Todėl neaišku, kodėl daugelis istorikų ir numizmatų seniausių vietinių pinigų – sidabrinių lietuviškų ilgųjų atsiradimą nukelia net į XII a. pradžią. Realiau būtų šių lydinių gamybos pradžią sieti su Mindaugo valdymo laikotarpiu (apie 1236–1263 m.).  
     
Lietuviški ilgieji – tai pusapvalės lazdelės formos, apie 13 cm ilgio, daugelis 100–110 g. sveriantys sidabro lydiniai. Skandinaviškos to meto markės svoris – 204 gramai. Matyt, lietuviški piniginiai lydiniai sudarė pusę šios markės svorio. Šiandien žinoma virš 50 lietuviškų ilgųjų radimo vietų, didžioji dalis jų yra dabartinės Lietuvos teritorijoje, tačiau radimviečių geografija aprėpia visas tuometines LDK žemes. Daugiausiai jų rasta Vilniaus (Rybiškių) lobyje – virš 530 vienetų, iš viso apie 60 kg sidabro.
         
  Lietuviški ilgieji naudoti ne tik tarptautinių atsiskaitymų metu ar perkant avių bandą, bet ir smulkių sandėrių metu.  
         

Už vieną lydinį galima buvo nusipirkti iki 15 avių, už pusantro lydinio – žirgą. Tačiau ką darė prekeivis, norėjęs įsigyti tik vieną avį? Pasak  tyrėjų, lietuviški ilgieji buvo reikalingi tik valdančiajam elitui įvairių, dažniausiai stambių tarptautinių atsiskaitymų metu. Šią mintį suponavo tai, kad anksčiau lietuviški ilgieji buvo randami atsitiktinai, lobiuose ir dažniausiai sveiki, nesulaužyti. Tačiau dauguma lietuviškų ilgųjų turi nuo 1 iki 18 gilių įkartų, vidinėje jų pusėje galima pastebėti, matyt, peiliu įrėžtų įpjovų. Manyta, kad šios įkartos žymi lydinių prabą arba atsirado kirtikliu tikrinant sidabro kokybę. Pastarųjų poros dešimtmečių archeologiniai tyrimai XIII–XIV a. Kernavės mieste šiuos teiginius koreguoja. Eilinių miestiečių – amatininkų sodybose buvo surasta 17, matyt, pamestų lietuviškų ilgųjų fragmentų. Jų svoris varijuoja nuo stambesnių – 6,8 g iki vos 0,45 g tesveriančių gabalėlių. Įkartos naudotos norint atlaužti trūkstamą ilgojo dalį. Dar smulkesniems atsiskaitymams nedidelis lydinio fragmentas buvo perkertamas skersai. Lietuviški ilgieji naudoti ne tik tarptautinių atsiskaitymų metu ar perkant avių bandą, bet ir smulkių sandėrių metu. Kernavės amatininko sodyboje aptiktas ir keturių sveikų lietuviškų ilgųjų lobis, kaip manoma, paslėptas kryžiuočių puolimo metu 1365 metais. Taigi eilinis bendruomenės narys disponavo didele lietuviškų ilgųjų „suma“.
Sukčių alchemija: kaip iš vario pagaminti sidabrą
Manyta, kad lietuviškuose ilguosiuose būna 85–95% sidabro. Šie duomenys gauti atlikus septynių lietuviškų ilgųjų, saugomų Lietuvos nacionaliniame muziejuje, cheminius tyrimus. Tačiau kitokie rezultatai gauti išanalizavus Kernavės sidabrinių lydinių sudėtį. Minėtame lobyje surastuose keturiuose lydiniuose sidabro kiekis tebuvo 49,87; 60,89; 76,25 ir 82,49%. Tik septyniuose iš septyniolikos sidabro lydinių fragmentų praba viršijo 85%. Dar septyniuose lydiniuose sidabro būta nuo 39,06 iki 78,72%.
         
  Juvelyrikos amatą išmanantis žmogus galėjo pasigaminti įvairiausių cheminių sudėčių „lietuviškų ilgųjų“.  
         
Trijuose lietuviškų ilgųjų fragmentuose sidabro apskritai nerasta. Du pagaminti iš vario lydinio ir, matyt, buvo tik pasidabruoti, vienas – alavinis. Matyt, ant lietuviškų ilgųjų pastebimi daugkartiniai įrėžimai peiliu buvo atliekami tikrinant, ar jie nėra falsifikatai. Beje, šeši pusapvalės lazdelės formos lydinių fragmentai buvo aptikti ir Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje, kurių vienas – alavinis falsifikatas. Falsifikatais Anapilyje galėjo „džiaugtis“ ir mirusieji. Trys pusapvalės lazdelės formos lydinio fragmentai, kurių vienas falsifikatas pagamintas iš alavo ir vario lydinio su švino priemaišomis, aptikti Verkiuose (Vilniaus m.) buvusiame senkapyje. Piniginiai lydiniai surasti XIV a. datuojamame turtingame vyro kape, odiniame kapšelyje kartu su skiltuvu bei skustuvu. Taigi panašu, kad XIV a. II p. lietuviškų ilgųjų padirbinėjimas įgavo masinį pobūdį. Technologiškai tai nėra sudėtingas procesas, lydiniai buvo paprasčiausiai liejami vienpusėse atvirose formose. Taigi juvelyrikos amatą išmanantis žmogus galėjo pasigaminti įvairiausių cheminių sudėčių „lietuviškų ilgųjų“.
     
  XIV a. pab. buvo įvykdyta piniginė reforma. Pradėti lieti didesni, iki 185,7 g svorio, trikampio skersinio pjūvio lydiniai, literatūroje vadinami trišoniais. Manoma, kad naujieji lydiniai buvo susieti su Prahos grašiais, kurių 50 vienetų svėrė 189 gramus. Maždaug tuo pačiu metu pradėtos kaldinti pirmosios lietuviškos kaltinės monetos, tačiau trišoniai lydiniai apyvartoje buvo iki XV a. pabaigos. Atlikus keturių trišonių lydinių iš trijų skirtingų Rytų Lietuvos vietovių cheminius tyrimus, nustatyta, kad jų praba aukšta ir varijuoja tik 97,05–98,9% ribose. Gal naujo tipo piniginių sidabro lydinių įvedimo į apyvartą viena priežasčių buvo iš valstybės kontrolės „išslydusi“ lietuviškųjų ilgųjų gamyba ir masiniai jų padirbinėjimai. Tuo tarpu trišoniai lydiniai puikiai tiko stambiems, gal ir tarpvalstybiniams atsiskaitymams ir funkcionavo greta kasdienėje prekyboje jau vartotų kaltinių monetų.        
     
Gintautas Vėlius