Kūryba / XV-XVI a.
Grįžti

Pirmoji LDK autobiografija: Teodoras Jevlašauskis

     
  Teodoras Jevlašauskis (Fiodor Jevlašovskij, 1546 02 08 – po 1619) – rusėnų kilmės LDK bajoras, kurio XVI a. II p. – XVII a. pr. sukurtas rankraštinis rusėniškas tekstas (jo nuorašas XIX a. vid. rastas Lvove) laikomas pirmąja autobiografija LDK. Rankraščio tikrasis autografas, saugomas Varšuvos Senųjų aktų archyve (AGAD), buvo rastas tik XX a. II pusėje. XIX–XX a. T. Jevlašauskio tekstas sulaukė keletos publikacijų lenkų, rusėnų, anglų kalbomis. 1998 metais išleisti ir lietuvių kalba Atsiminimai (išlikęs autografas neturi teksto pradžios ir galimo pavadinimo). Memuarų forma, tačiau su akivaizdžia pamatine autobiografine intencija ir savirefleksija parašyti T. Jevlašauskio Atsiminimai teikia pagrindinę informaciją apie autorių. Sykiu Atsiminimai – unikalus literatūros kūrinys ir retas XVI a. II p. LDK bajoro sąmonės ir mentaliteto pažinimo šaltinis.  
     

Gyvenimas ir svajonės
T. Jevlašauskis gimė Liachovičiuose, istoriškai reikšmingų LDK apylinkių (Naugarduko, Miro, Slucko ir Slonimo) apsuptyje. Liachovičiai, kuriuose liko Teodoro tėvai (stačiatikių popas Michailas Liavonovičius ir jo žmona Fedora) ir į kuriuos jis dažnai sugrįždavo, bei Vilnius, kuriame devyniolikmetis jaunuolis apsigyveno, yra pagrindiniai jo atsiminimų geografiniai centrai, su kuriais siejasi autoriaus emocijos. Iš LDK ir Lenkijos teritorijos T. Jevlašauskis niekada neišvyko, nors apie keliones į Vengriją ir Turkiją svajojo. Kaip pats minėjo, dar trisdešimties nesulaukusio jaunuolio įsipareigojimai šeimai po tėvų mirties (brolių ir seserų globa) „sulaikė šiuose pasaulio kraštuose“. Neišsipildžiusią svajonę vėliau realizavo jo sūnus Joachimas, kurį T. Jevlašauskis pažinčių dėka įtaisė dirbti Italijoje, Mantujos kunigaikščio dvare. Svajone liko ir aukštesnis išsilavinimas – T. Jevlašauskis baigė tik pradinius mokslus ir, išmokęs rašyti rusėniškai bei lenkiškai, įgijęs raštvedybos ir aritmetikos pagrindų, nuo 1565 m. Vilniuje dirbo pagalvės mokesčių rinkėju. Vėliau jis tarnavo LDK didikams – Radviloms ir Katkevičiams (pastariesiems nuo 1572 m. atiteko ir Liachovičiai), dirbo ir karaliaus Žygimanto Augusto Vilniaus dvarui. 1577 metais karalius Steponas Batoras jam suteikė Pinsko ir Servečo tiltininko pareigybę. Kaip Naugarduko pavieto bajorų atstovas, T. Jevlašauskis dalyvavo seimų veikloje, buvo komisijos, rengusios LDK Vyriausiojo tribunolo Statutą, narys. Nuo 1584 m. T. Jevlašauskis – Vilniaus insigatorius (valstybės prokuroras), o nuo 1592 m., mecenato Aleksandro Katkevičiaus remiamas, gavo Naugarduko pavieto žemės teismo pateisėjo pareigas, kurias ėjo iki mirties.
     
  T. Jevlašauskis visą gyvenimą liko ištikimas savo ponams. Jis bendravo su ryškia XVI a. II p. Lietuvos asmenybe, bendraamžiu, Radvilos Juodojo vyriausiu sūnumi Mikalojumi Radvila Našlaitėliu, kurio memuarų Kelionė į Jeruzalę sėkmė ir populiarumas galėjo įkvėpti rašymui ir T. Jevlašauskį.  
     
Šeiminė laimė ir skauduliai
1577 m. T. Jevlašauskis vedė stačiatikę Hanną Bolotovną.
         
  „Teatlygins jiems Dievas, teisingasis Teisėjas, nes kai mane ištiko šita nelaimė...“  
         
Šeimos (1604 m. T. Jevlašauskis pažymėjo turįs devynis sūnus ir penkias dukteris) ir privataus gyvenimo siužetinė linija –  svarbi jo atsiminimuose. Jis mylėjo ir didžiavosi vaikais ir žmona, apie kurią rašė: „... Niekada neapkartino man gyvenimo, nes ir darbuose, ir ligose buvo vyriškos dvasios, didžios doros, o puikybės ir piktų minčių jos širdis niekada nepažino.“ Atrodo, kad visi šeimos vaikai išgyveno ir užaugo (tai retas reiškinys XVI a.), tačiau 1602 m. T. Jevlašauskio sūnų Joną nužudė neaiškiomis aplinkybėmis. Pasakojimas apie sūnaus mirtį ir laidotuves – Atsiminimų kulminacija. Iki tol žmonių poelgius vengusio teisti T. Jevlašauskio stilius įgavo kartėlio, rezignacijos ir nepasitikėjimo: „Teatlygins jiems Dievas, teisingasis Teisėjas, nes kai mane ištiko šita nelaimė, visi apsimetę draugai, kaukes savo numetę, bedieviškus savo veidus parodė ir savo nuodingais geluonimis gelti skubėjo.“
Daugiakonfesinėje aplinkoje gimusi pasaulėžiūra
Vienas įspūdingiausių T. Jevlašauskio Atsiminimų aspektų – unikalus pasakojimo stilius. Aukštosios literatūros poveikio nepatyręs, skaitęs nebent vieną kitą XVI a. vid. Lietuvoje prasidėjusios knygų leidybos lenkų ir rusėnų kalbomis (daugiausiai religinio pobūdžio) tekstą, gal dar Bibliją bei kokį nors kronikinį pasakojimą, tvarkęs vidaus politikos raštvedybą,
 
Įdomybė
 
Teodoras Jevlašauskis – rusėnų kilmės LDK bajoras, kurio XVI a. II p. – XVII a. pr. sukurtas rankraštinis rusėniškas tekstas (jo nuorašas XIX a. vid. rastas Lvove) laikomas pirmąja autobiografija LDK. Atsiminimai – unikalus literatūros kūrinys ir retas XVI a. II p. LDK bajoro sąmonės ir mentaliteto pažinimo šaltinis.
 
T. Jevlašauskis apie savo gyvenimą rašė vadovaudamasis ne klasikinei retorikai įprastais modeliais, bet autentišką mąstymą perteikiančia kalba. Nepaisant kronikinio pasakojimo niuansų bei religinių tekstų formuluotes imituojančių tendencijų, jo tekstas XVI a. LDK kūrinių kontekste išsiskiria atvira vidinės patirties ir jausmų raiška. Religingo ir net prietaringo T. Jevlašauskio stiliui unikalumo suteikia jo savita bei spalvinga konfesinė tapatybė: nors jis buvo į protestantizmą konvertavęs stačiatikis, iš gausių jo religinių samprotavimų (Dievo ir žmogaus santykio klausimas jį domino ir jaudino) matyti, kad svarbiu jo religinio mentaliteto elementu visą gyvenimą liko ne tik rusėniškosios-stačiatikiškos tradicijos įpročiai, vaizdiniai ir mąstymo būdas, bet net ir Lietuvoje dominavusi katalikybė (pagarba popiežiui, Katalikų bažnyčios hierarchijai, sakramentams ir kt.). Atsiminimų pradžioje T. Jevlašauskis pabrėžė, jog jaunystėje, atvykęs į Vilnių 1566 m., „Dievo žodžio, kurį skelbė mokyti ministrai“ klausėsi „krikščioniškame sambūryje“, protestantiškoje bendruomenėje. XVI amžiaus šeštame dešimtmetyje suklestėjusios Reformacijos Vilniuje ir LDK laikotarpiu religines konversijas patyrė daug Lietuvos didikų ir bajorų. T. Jevlašauskio liudijimai demonstruoja būdingus XVI a.
         
  Jevlašauskis apie savo gyvenimą rašė vadovaudamasis ne klasikinei retorikai įprastais modeliais, bet autentišką mąstymą perteikiančia kalba.  
         
bajoro religingumo aspektus: eilinis į protestantizmą pasukęs bajoras neskyrė doktrininių įvairių protestantizmo judėjimo ypatumų, jį traukė evangelikų atvirumas, entuziazmas, galimybė laisvai dalyvauti naujoviškose pamaldose, išreikšti asmeninį santykį su Dievu („turėjau ten didelį džiaugsmą“). O kaip tik 1566 m. Lietuvos evangelikų bažnyčia patyrė schizmą ir skilo į nuosaikiąją reformatų ir radikaliąją antitrinitorių bendruomenes. T. Jevlašauskis savo konfesinės priklausomybės niekur neįvardijo. Daugialypį jo konfesinį mentalitetą demonstruoja ir tai, jog neaišku, ar jis suprato įsijungęs greičiau ne į evangelikų-reformatų (kalvinistų), o į tais metais pradėjusią formuotis antitrinitoriškos pakraipos bendruomenę. Ttai liudija jo tekste minimos į antitrinitorių stovyklą pasukusių istorinių to meto veikėjų pavardės; po daugelio metų pamokslą per sūnaus laidotuves sakė unitorių pamokslininkas Jonas Licinijus Namislovijus, kuriuo T. Jevlašauskis nusivylė.
Pasaulis XVI a. bajoro akimis
Pagrindinė siužetinė Atsiminimų linija siejasi su autoriaus noru išryškinti asmeninio
         
  Jevlašauskis pirmasis mūsų literatūroje aprašė depresijos („melancholijos“) sukeltą savižudybę, istorijas apie išpranašautos mirties išsipildymus.  
         
gyvenimo istoriją, todėl šalia savo karjeros linijos jis daug dėmesio skiria privačiam gyvenimui (neslepia ligos ir net ištinkančių „regėjimų“ priepuolių). T. Jevlašauskiui svarbi savistaba – savo poelgius ir pasiekimus jis lygina su aplinka ir kitų gyvenimais, pateikia vertinimus ir savo, „mažo vabalėlio Dievo akivaizdoje“, privalumus. Atsiminimų struktūros išskirtinis bruožas – laiko tėkmės išryškinimas, pasakojimą įrėmina mirčių aprašymai ir paminėjimai. T. Jevlašauskis pirmasis mūsų literatūroje aprašė depresijos („melancholijos“) sukeltą savižudybę, istorijas apie išpranašautos mirties išsipildymus. Ne itin išsilavinęs, bet jautrus autorius reflektavo egzistenciją, gyvenimo ir mirties santykį. Daugumą staigių mirčių jis aiškino nesuvokiamo ir paslaptingo, bet teisingo Dievo plano veikimu, gyvenimą ir mirtį suvokdamas kaip nuopelnų įvertinimo arba bausmės formas.
 
Dainora Pociūtė
 
Literatūra: Teodoras Jevlašauskis, Atsiminimai, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998.