Kūryba / XVI vidurio - XVII a.
Grįžti

Poetai kariai: Pranciškus Gradauskas ir Elijas Pilgrimovijus

Traktato „Apie maskvėnų,
 
Įdomybė
 
Mykolo Lietuvio, parasiusio traktatą „Apie maskvėnų, lietuvių ir totorių papročius“, sūnus Venclovas Agripa taip pat buvo literatas, dalyvavęs patriotiniame sambūryje. O V. Agripos posūnis Elijas Pilgrimovijus ir žentas Pranciškus Gradauskas priklausė Radvilų giminės protestantiškos atšakos mecenuojamam literatų sambūriui, kuriam taip pat priklausė Jonas Radvanas, Andrius Rimša, Andrius Volanas ir kiti.
 
 
lietuvių ir totorių papročius“ autorių Mykolą Lietuvį (Venclovą Mikalojaitį) galima laikyti visos Lietuvos patriotų inteligentų dinastijos pradininku. Jo sūnus, irgi Venclovas, pasirinkęs antikinio skambesio pavardę Agripa, lotynų kalba parašė sunkiai apibrėžiamo žanro kūrinį „Gedulinga kalba apie (...) Jono Radvilos, Olykos ir Nesvyžiaus kunigaikščio, gyvenimą ir mirtį“ (1553), kuriame išaukštino ne tik velionį – anksti mirusį M. Radvilos Juodojo jaunesnįjį brolį, bet ir visą savo tautą. Lietuvius jis gyrė už teisingumo ir laisvės meilę, tvirtą būdą, santūrumą, karinę narsą, net už gabumus mokslams bei įgimtą iškalbą. Venclovas Agripa, baigęs mokslus protestantiškuose Vokietijos universitetuose, tapo iškiliu Lietuvos valstybės veikėju, diplomatu, Livonijos reikalų specialistu, karaliaus sekretoriumi. Jis vedė našlę su dviem vaikais, kuriuos išauklėjo kaip savus.
Literatų šeima
Venclovo Agripos posūnis Elijas Pilgrimovijus (Piligrimas, Pielgžimovskis, ?–1605) mokėsi Karaliaučiaus universitete. Kaip ir patėvis, laikėsi protestantiškų pažiūrų, buvo susijęs su kalvinistais Biržų ir Dubingių kunigaikščiais Mikalojumi Radvila Ruduoju ir šio sūnumi Kristupu Radvila Perkūnu. Dalyvavo 1581 m. žygyje prieš Maskvą, priklausė M. Radvilos Perkūno vadovaujamam daliniui, kuris siekė įsiskverbti į priešo
         
  Manoma, kad būtent Agripos posūnis sudarė ir išleido pirmąjį Lietuvoje teminį istorinių dokumentų rinkinį „Dorasis lietuvis“ (1592), kurio tikslas buvo įrodyti, kad Lenkija neturi jokių teisių į Livonijos teritoriją.  
         
žemes ir jas nusiaubti (1 pav.). Apie 1583 m., matyt, patėviui užtarus, E. Pilgrimovijus tapo karaliaus Stepono Batoro sekretoriumi, o 1586 m. – LDK raštininku. Valdant Zigmantui III Vazai, jis ne kartą tvarkė įvairius administracinius reikalus Livonijoje. 1600 metais, kaip Leono Sapiegos vadovaujamos delegacijos narys, Elijas Pilgrimovijus vyko į Maskvą derėtis su caru Borisu Godunovu dėl ilgalaikės taikos sutarties; šią pasiuntinystę įamžino eilėmis ir proza. Rašė įvairių žanrų kūrinius lotynų ir lenkų kalbomis. Manoma, kad būtent Agripos posūnis sudarė ir išleido pirmąjį Lietuvoje teminį istorinių dokumentų rinkinį „Dorasis lietuvis“ (1592), kurio tikslas buvo įrodyti, kad Lenkija neturi jokių teisių į Livonijos teritoriją.
Venclovo Agripos podukra Estera ištekėjo už Pranciškaus Gradausko (Gradovius, Gradowski, apie 1545–1595), protestanto iš tos pačios aplinkos. Pranciškus Gradauskas po studijų Vitenbergo universitete dirbo Stepono Batoro, vėliau Zigmanto III Vazos karališkuoju sekretoriumi. Kaip ir E. Pilgrimovijus, dalyvavo Livonijos kare, tarnavo minėtame M. Radvilos Perkūno dalinyje. Pranciškus Gradauskas rašė lotynų kalba, nors mokėjo ir lenkų.
E. Pilgrimovijus ir P. Gradauskas priklausė Radvilų giminės protestantiškos atšakos mecenuojamam literatų sambūriui, kuriam taip pat priklausė Jonas Radvanas, Andrius Rimša, Andrius Volanas, Jonas Kazokas Lietuvis, Jonas Abramavičius ir dar keletas asmenų.
XVI a. patriotinė literatūra: kruvini mūšiai ir šlovingos praeities ilgesys
     
  Neseniai surastas Venclovo Agripos 1578 m. rašytas laiškas M. Radvilai Rudajam atskleidžia, kad šio sambūrio literatūrinis aktyvumas paskutiniaisiais XVI a. dešimtmečiais nebuvo savaiminis reiškinys. V. Agripa laiške tvirtino, kad reikia vienyti patriotų jėgas po Liublino unijos prarastam valstybingumui atgauti, išsivaduoti „iš Maskvos nelaisvės ir iš mūsų pusbrolių [t. y. lenkų] priespaudos“, o tam būtina žadinti nacionalinę savimonę. Pasak jo, geriausias būdas yra parašyti naują Lietuvos istoriją nuo senovės laikų iki Livonijos karo įvykių, „kad žmonės žinotų, jog Lietuva, kol dar nebuvo ponų lenkų suplėšyta, gebėjo Maskvai priešintis“. Drauge būtų galima pataisyti ir senųjų kronikų sudarkytą (nes jas „ne Lietuva rašė“) tėvynės įvaizdį.  
     
V. Agripa greičiausiai nebuvo girdėjęs apie kataliką M. Strijkovskį, kuris tuo metu ką tik užbaigė pirmąjį savo „Kronikos“ variantą (1577, liko rankraštyje). Sunku pasakyti, ar Mykolo Lietuvio sūnus įsivaizdavo kokį vientisą didelį Lietuvos istorijos veikalą, ar ką kita. Šį jo projektą Radvilų globojamas literatų sambūris įgyvendino pagal savo pajėgumus: kas ką įstengė, tas tą ir parašė.
Pirmasis suskubo P. Gradauskas: 1582 m. Vilniuje buvo išspausdinta K. Radvilai Perkūnui dedikuota jo lotyniška poema „Žygio į Maskvą apdainavimas“ (2 pav.). Kūrinys ir panegirinis, ir istoriografinis: chronologiškai nuosekliai pasakojama apie Livonijos karo epizodus, išryškinant M. Radvilos Rudojo ir jo sūnaus vaidmenį.
         
  „Žygio į Maskvą apdainavime“ minimi faktai ir detalės, kurių nerasime kitų autorių darbuose ta pačia tema: pvz., pasakojama, kaip po Ulos mūšio į bendrą kapą buvo sumesti tūkstančiai žuvusių priešų lavonų, nuplėšus nuo jų viską, kas vertinga.  
         
Tačiau aiškiai matyti meninės autoriaus aspiracijos: kaip ir dera Renesanso epochos poemai, pasakojimas stilingai ornamentuotas antikos realijomis, piešiami išraiškingi kruvinų susirėmimų vaizdai, pabrėžiamas karo baisumas, tikroviškai aprašomos ir saviškių daromos žiaurybės. „Žygio į Maskvą apdainavime“ minimi faktai ir detalės, kurių nerasime kitų autorių darbuose ta pačia tema: pvz., pasakojama, kaip po Ulos mūšio į bendrą kapą buvo sumesti tūkstančiai žuvusių priešų lavonų, nuplėšus nuo jų viską, kas vertinga.
Po metų išėjo E. Pilgrimovijaus pasirašytas lotyniškas „Panegirinis kreipimasis į Kristupą Radvilą“. Deja, tai beveik plagiatas (požiūris į autorines teises anais laikais buvo kitoks nei dabar). Venclovo Agripos inicijuotame projekte E. Pilgrimovijus asmeniškai sudalyvavo vėliau, po A. Rimšos ir J. Radvano poemų pasirodymo. 1594 metais Vilniuje, Jokūbo Morkūno spaustuvėje, jis publikavo nemažos apimties kūrinį lenkų kalba „Teisingas Lietuvos bajoro dialogas apie (...) karaliaus Stepono (...) Livonijos karą su Maskvos kunigaikščiu“ (3 pav.). Kūrinys iš tiesų sukomponuotas ne kaip dialogas, o kaip trijų asmenų – žygūno, užeigos namų savininko čeko ir iš Livonijos karo grįžtančio LDK bajoro – pokalbis apie to karo priežastis ir eigą. Autorius, regis, buvo užsibrėžęs du tikslus: sueiliuoti panegiriką velioniui karaliui Steponui Batorui ir kuo detaliau surašyti visus jam žinomus faktus apie Livonijos karą nuo pradžios iki pabaigos. Nepaisant didelių pastangų išvengti monotonijos, „Dialogas“ yra mažiausiai meniškas iš visų V. Agripos projekto realizacijų, tačiau laikytinas vertinga faktinės medžiagos sankaupa.
     
  E. Pilgrimovijaus plunksnai priskiriamas dar vienas savitas kūrinys „Tėvynės mylėtojas Lietuvos senatui ir tautai“, išleistas anonimiškai 1597 metais. Jis parašytas lotyniškai. Poemėlė vėl sukomponuota kaip pokalbis, tik šį kartą kalbasi personifikuota „motulė Lietuva“ su savo vaikais – esamomis ir atplėštomis LDK žemėmis bei miestais (Voluine, Kijevo vaivadija, Smolensku, Polocku, Pskovu, net Didžiuoju Naugardu). Jie visi guodžia nuskriaustą, nusilpusią „motiną“, atskirtieji trokšta pas ją sugrįžti. Manoma, kad šis kūrinys ryškiausiai atspindi didžiavalstybinę savimonę ir „Vytauto laikų“ nostalgiją, būdingą XVI a. pab. patriotinei Lietuvos literatūrai.  
     
Eglė Patiejūnienė