Valstybė ir politika / XVI vidurio - XVII a.
Grįžti

Politika raštu: kodėl buvo reikalingos seimelių instrukcijos?

Pavietų seimeliai, įvesti LDK Lenkijos karalystės pavyzdžiu prieš kelerius metus iki 1569 m. Liublino unijos, įkūnijo bajorišką demokratiją. Kiekvienas pavieto bajoras seimeliuose turėjo teisę dalyvauti, reikšti nuomonę, balsuoti visais klausimais, rinkti ir būti renkamam į seimą, LDK Vyriausiąjį tribunolą ir į įvairias pareigas. Čia bajorija aptardavo valdovo siūlomus sprendimus, balsuodavo dėl mokesčių, svarstydavo valstybės reikalus: nuo karo ir taikos, luominių ir religinių teisių iki pavienių asmenų prašymų užtarti, atstatyti teisingumą ar apdovanoti už nuopelnus valstybei.
     
  Daugiausia žinių apie bajorijos pažiūrį į užsienio politiką, valstybės valdymą ir mokesčius, pavieto ir visos šalies problemas teikia seimelių instrukcijos. Seimelio instrukcija – raštiški pavieto bajorijos įgaliojimai išrinktiems į seimą pasiuntiniams. Nors LDK Antrasis Statutas (1566), įvedęs seimelius, šių instrukcijų dar nemini, Trečiasis Statutas (1588) aiškiai nurodo, jog seime pasiuntiniai turi svarstyti reikalus, iškeltus valdovo ir pavietų bajorijos, „kurie jiems bus pavesti seimelyje ir pateikti to pavieto piliečių antspauduotoje instrukcijoje“. Kai kuriuose pavietuose seimelių instrukcijos buvo vieši dokumentai, įrašomi į pilies teismo knygas, jų išrašus iš teismo galėjo gauti kiekvienas bajoras.  
     
Pasiuntinio misijai užtikrinti – apeliacija į dorą ir grasinimai
Bajorijos valios, pareikštos seimelyje, ir instrukcijos, kaip jos raštiškos išraiškos, pasiuntiniai ignoruoti negalėjo.
         
  „Matau, kad lengva pasiuntiniui namie instrukciją surašyti, tačiau kiek triūso, kiek vargo vykdyti ją čia – seime.“  
         
Štai sakydamas kalbą 1597 m. Slonimo generaliniame seimelyje, į kurį suderinti pozicijų prieš Abiejų Tautų Respublikos seimą rinkosi LDK pasiuntiniai, Vilniaus pavieto tijūnas ir pasiuntinys Jonas Pacas pabrėžė, jog skirtingai nuo senatorių, kurie gali laisvai reikšti savo nuomonę, pasiuntiniai turi sakyti tai, ką jiems pavedė pavieto bajorai. O Gardino vėliavininkas ir pasiuntinys Jokūbas Kuncevičius atsisakė svarstyti religinės taikos užtikrinimo klausimą, nes šis nepaminėtas jo pavieto seimelio instrukcijoje. Seimelių instrukcijose dažnai galima rasti aiškų nurodymą, kad jų laikytis privaloma. 1621 metų Upytės pavieto instrukcija to reikalavo ypač iškalbingai: „Tikėjimu ir dora Jų Malonybes Ponus Pasiuntinius įpareigojame nepriimti nieko mus apsunkinančio nei jiems leista instrukcijoje. O jei Respublikai ko nors būtinai reikės, prašome pasiuntinius vėl kreiptis į mus, užtikrinant mūsų brolius, jog jų neapleisime. O jei ką nors priešingo mūsų nutarimui nuspręs, to priimti nenorime.“ Iš pasiuntinių ne visuomet buvo reikalaujama aklai laikytis visų instrukcijoje išdėstytų pasiūlymų ar reikalavimų. Seimeliai apribodavo pasiuntinių veikimo laisvę instrukcijoje, griežčiau nurodydami, kokiais klausimais jie turi ribotus įgaliojimus ir negali nukrypti nuo seimelio valios. Dažniausiai riboti įgaliojimai siejosi su apmokestinimu. Ypač norėta neleisti seimui primesti didesnės mokestinės naštos nei sutarta seimelyje arba užsitikrinti galutinio seime priimtų mokesčių patvirtinimo teisę vadinamuose reliaciniuose seimeliuose, kuriuose pasiuntiniai informuodavo pavietų bajoriją apie seime priimtus nutarimus. Instrukcijos ribotais įgaliojimais varžydavo seimelių pasiuntinių valią ir kitokiais klausimais. Štai 1608 m. Minsko seimelis uždraudė pasiuntiniams svarstyti bet kokius kitus reikalus, kol nuo teisminės atsakomybės nebus atleisti visi Zebžydovskio rokošo (numalšinto prieš metus ginkluoto bajorijos sukilimo prieš karalių) dalyviai. 1611 metais to paties pavieto instrukcija leido pasiuntiniams svarstyti seime kitus reikalus tik tuomet, kai bus nubausti evangelikų reformatų bažnyčios Vilniuje griovikai.
         
  Tikėjimu ir dora Jų Malonybes Ponus Pasiuntinius įpareigojame nepriimti nieko mus apsunkinančio nei jiems leista instrukcijoje.  
         

Ne visus instrukcijų reikalavimus buvo įmanoma įvykdyti, ypač kol neįsivyravo „liberum veto“ – teisė vienu balsu blokuoti įstatymų ir nutarimų priėmimą. Todėl pavietų pasiuntiniai dažnai pakliūdavo tarp seimo kūjo ir seimelio priekalo. 1595 metais Krokuvos seime dėl lenko paskyrimo Vilniaus vyskupu susirėmė Lenkijos ir LDK pasiuntiniai. LDK kancleris Leonas Sapiega, stebėjęs bergždžias LDK pasiuntinių pastangas įgyvendinti LDK pavietų reikalavimą svarstyti kitus klausimus tik tuomet, kai Vilniaus vyskupu bus paskirtas LDK pilietis, komentavo: „Matau, kad lengva pasiuntiniui namie instrukciją surašyti, tačiau kiek triūso, kiek vargo vykdyti ją čia – seime.“ 1627 metais vienas iš dviejų Gardino pavieto pasiuntinių nedrįso atvykti į pavieto seimelį pristatyti praėjusio seimo nutarimų, nes nujautė, kaip reaguos bajorija, sužinojusi, jog jam nepavyko pasipriešinti sprendimui dėl žemės rinkliavos. Nujautė teisingai, nes antrasis, atvykęs atsiskaityti, vos nebuvo užmėtytas akmenimis. Tais pačiais metais Naugarduko bajorai grasino savo pasiuntiniui į Varšuvos suvažiavimą, iš anksto reikalaudami nepasirašyti ten jokių nutarimų, tarp bajorų „buvo tokių, kurie ir kardu jam grasė“.
Bajoriška demokratija ir instrukcijų rašymo menas
Bajoriška demokratija turėjo įsitvirtinti. Pavieto seimeliai, kaip ir jų instrukcijos, bent iš pradžių ne visuomet atspindėjo pavietų bajorijos nuotaikas ir nuomones.
         
  „Laisvė svarbiau už gyvybę.“  
         
Jau Liublino unijos seime vienas LDK pasiuntinys neištvėrė ir papasakojo kolegoms iš Lenkijos, kaip jo paviete vyksta seimeliai: „Suvažiuoja pavieto vėliavininkas ir seniūnas, surašo instrukciją, o po to važinėja po bajorų namus ir liepia pasirašyti, o tą, kuris atsisako, liepia mušti lazdomis.“ Bet pamažu seimeliai tapo tikrų, neretai karštų diskusijų ir visuotinio sutarimo – bajoriškos demokratijos politinio idealo – paieškų vieta. Kai nuomonės skirdavosi, bajorai ginčydavosi seimelyje visas keturias LDK Trečiojo Statuto leidžiamas dienas.
 
Įdomybė
 
Trečiajame Lietuvos Statute apibrėžta seimelio instrukcija – raštiški pavieto bajorijos įgaliojimai išrinktiems į seimą pasiuntiniams. Laikytis raštiškų instrukcijų įpareigojo ne tik įstatymas ir tradicija, tačiau neretai – ir bajorų grasinimai.
 
Jei sutarti arba rasti kompromisą pavykdavo (tai padaryti bent iki XVII a. vid. suirutės ir po to sekusios „liberum veto“ epochos seimeliuose bajorija paprastai įstengdavo), šiuos susitarimus išsamiai ir teisiniu požiūriu nepriekaištingai instrukcijose užfiksuodavo jų autoriai. Dažniausiai instrukcijas surašydavo pavietų teismų (pilies teismo ir žemės teismo) pareigūnai. Jie sudarydavo negausų, tačiau aktyvų viešojo gyvenimo pavietuose branduolį, organizuodavo seimelių darbą, būdavo renkami pasiuntiniais į seimus, suvažiavimus bei LDK Vyriausiąjį tribunolą. Pareigūnai buvo raštingi ir išprusę teisiškai, kad išreikštų seimelyje susirinkusios bajorijos valią sklandžiu teisiniu dokumentu. Vienas tokių – Jonas Mikalojus Stankevičius, Žemaitijos žemės teismo raštininkas, ne kartą rinktas Žemaitijos pasiuntiniu į seimus ir LDK Vyriausiojo tribunolo deputatu. 1653 metais karalius Jonas Kazimieras jį paskyrė į aukštas LDK vyriausiojo raštininko pareigas. Jis buvo 1630 m. surašytos Žemaitijos seimelio instrukcijos autoriumi, anot kurios, „rašyti instrukcijas priklauso man pagal pareigas“. Ši išlikusi instrukcija liudija, kad J. M. Stankevičius pareigas vykdė puikiai. Seimelio metu vykusius karštus debatus dėl piktnaudžiavimų LDK Vyriausiajame tribunole ir netobulo jo darbo J. M. Stankevičius apibendrino detalia reformos programa, o instrukciją nestandartiškai papuošė aistringa įžanga patriotizmo tema: „Kiekvienas, atidesniu žvilgsniu pažiūrėjęs, būtinai turės pripažinti, kad pati amžinoji Apvaizda parėdė ir jos valia kiekvienos tautos meilė savo tėvynei žmonių krūtinėse taip stipriai liepsnoja, kad jie ne tik yra įpratę puoselėti jos grožį savo turtais, bet ir norėdami regėti jos saugumą, kuo tvirčiausiai užtikrintą, geidžia, kad jų krūtinės būtų jos sienos ir neįveikiamos tvirtovės. Daugybę sykių laimėje ir nelaimėje tai rodė savo tėvynei įvairios tautos, dažnai prireikus ne tik savo turtus, bet ir kraują gausiai atiduodamos. Ir išties tai nenuostabu, mat savo širdyse turėjo ne sudėliotus, o gerai išrėžtus žodžius: „Laisvė svarbiau už gyvybę.“
     
  XVI a. pab. –XVII a. I p. seimelių instrukcijos tapo politiškai aktyvios bajorijos nuosekliai naudojamu instrumentu paveikti Abiejų Tautų Respublikos seimo veiklą ir valdovo politiką. Instrukcijoms teikiama reikšmė ir jų turinys liudija, jog tuo metu LDK formavosi bajoriškos demokratijos kultūra, apimanti plačius bajorijos sluoksnius.  
     
 
Artūras Vasiliauskas