Kūryba / XVIII vidurio – pabaigos
Grįžti

Politinė satyra XVIII a. – pašaipos iš politinių oponentų

Satyra – žanras, vešintis visuomenės negerovių ir politinių kivirčų dirvoje
Politinė situacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVIII a. buvo sudėtinga. Nuolatiniai karai, okupacijos, svetimos bei savos kariuomenės savivalė, atviros grupuočių kovos buvo įprasti to meto reiškiniai. Kai kurie politiškai aktyvūs žmonės atvirai kritikavo tokią padėtį, publikavo raštus, smerkiančius visuomenės negeroves. Tiesa, ne visa publicistika buvo pažangi.
         
  Satyra - humoristinis kūrinys, kuriame reiškiamas pasipiktinimo jausmas dėl negatyvių visuomenės reiškinių.  
         
Grupuočių kovų metu samdomi rašeivos už vietinių ar užsienio politikų pinigus kurdavo piktus eilėraščius ar paskvilius (nedidelius plūstamuosius rašinius, kuriuose piktai išjuokdavo, niekindavo, šmeiždavo kurį nors visuomenės veikėją arba jų grupę). Satyrikai smarkiai šmaikštaudavo to meto politinių veikėjų adresu. Šalyje prasidėjus reformoms, pasirodydavo raštai, kurie kritikuodavo naujoves. Teigta, esą bajorų demokratijos idėjos (ir jų išsaugojimas) svarbesnės nei iš užsienio skleidžiama absoliutizmo propaganda. Prancūzijos revoliucijos metu kai kurie publicistai kvietė nepasiduoti „prancūziškam užkratui“, siūlė remti Rusiją ir jos šalininkus, kurie vieninteliai gali garantuoti bajorų laisves.
Dažnai tokie raštai – rimti ir šalti, bet kartais juose vyraudavo humoras, sarkazmas. Mokslininkai ginčijasi dėl satyros termino. Humoristiniai kūriniai, kuriuose reiškiamas pasipiktinimo jausmas dėl negatyvių visuomenės reiškinių, vadinami satyra.
S. Leščinskio stovykla: Respublika ir Laisvė – girtų dalybų karčemoje aukos
Stipriausiai satyrikai „sukryžiuodavo špagas“ politinių pasikeitimų metu. Štai 1733 m., kai mirė Augustas II Stiprusis, į sostą buvo išrinktas populiarus tarp bajorų Stanislovas Leščinskis. Bet į kraštą įžengė Rusijos imperijos kariuomenė ir jai palankūs didikai išrinko karaliumi Saksonijos kurfiurstą Augustą III. Šį įvykį vienas satyrikas aprašė kūrinyje „Juokinga komedijos, kuri įvyko karčemoje šiomis dienomis Prahoje (Varšuvos priemiestyje) po pasibaigusių rinkimų Varšuvoje, reliacija“.
Dvi sesės – Respublika ir Laisvė – įeina į karčemą, kur geria lenkų ir lietuvių ponai. Prie moterų, sakydamas komplimentus, prisiartina Rusijos generolas Petras Lasy.
         
  Politiniai pasikeitimai aprašomi satyrose.  
         
Apstulbusi Respublika negali pasakyti nė žodžio. O Laisvė šaukia: „Kur mano vainikėlis, kur mano mylimasis Stasys“? Tuo metu Krokuvos vyskupas Jonas Lipskis atneša kortas, visi žaidžia, o įėjęs į patalpą Rusijos karys prisidega pypkę ir rūko Laisvei ir Respublikai po nosimis, bet ponai to nemato. Gerdamas eilinę taurę LDK kancleris ir kariuomenės regimentorius Mykolas Kaributas Gervazijus Višnioveckis šaukia: „Tegyvuoja Tėvynės klestėjimas su carienės protekcija!“. Iš pradžių Respublikai peršasi Krokuvos vaivada Teodoras Liubomirskis, bet ponai jį aprėkia. Jie draudžia Respublikai kalbėti prancūziškai, įkalbinėja tekėti už Frydricho (Augusto III). „Aš jau primo (vyriausio Lenkijos Vyskupo) sužieduota su Stanislovu“, – teigia ji. Bet jos niekas neklauso. Rusų kapela užgroja mėgstamiausią Frydricho maršą, o Lenkijos instigatorius Adomas Poninskis šoka su Laisve tol, kol ši griūva.
Tekste perspėjama, kad ruošiamos vestuvės Krokuvoje (Augusto III karūnavimo aktas), todėl saksai ir maskoliai žada rinkti auksą bei brangenybes papuošalams, gyvulius – puotai. Respublikos gyventojai smarkiai nukentės. Taip pavaizdavo šalies būseną satyrikas, prijautęs Stanislovo Leščinskio stovyklai.
Politinių priešininkų atsakas – S. Leščinskio šalininkus pliekiantys „Balsai“
Ne visi šalies gyventojai krašto situaciją vertino panašiai. Kai kurie satyrikai Augustą III laikė geru kataliku, kilniu žmogumi, vertu karaliaus sosto, o dėl valstybės nelaimių kaltino priešišką grupuotę.
Štai Augusto III šalininkų satyros
         
  "Rusija geriau saugo mūsų teises, nei Jūs, Maloningieji Ponai"  
         
„Konfederacija, arba Vilniaus sąmokslas, priimtas 1734 m. balandžio 1-ąją, Balsų teatrališkai atremtas“ autorius pateikia „Balsų“ svarstymus apie politinę padėtį, atremdamas S. Leščinskio grupuotės argumentus. Jo tekste „Balsai“ teigė, kad Stanislovas Leščinskis – Rusijos priešas, neteisėtai išrinktas už prancūzų auksą. „Balsai“ į kaltinimą išdavyste atsako, kad „Rusija geriau saugo mūsų teises, nei Jūs, Maloningieji Ponai. <…> O išgamomis vadinate tuos, kurie neprisidėjo prie Prancūzijos mineralų dalybų“. „Išmintingi Rusijos ministrai jus ne kartą perspėjo, – teigia paskvilio autorius, – kad rinkti Stanislovo niekada neleis, o jūs jais patikėjote, kaip žydai atėjusiu Mesiju“. Visa Stanislovo grupuotės kova palyginama su atveju, „kai vienas neprotingas įmeta į šulinį akmenį, o net šimtas protingų negali jo ištraukti.“ „Jūs kaip velniai, lyžtelėję kryžių, nebijodami Dievo […] Dėl savo garbės (jūs) padarėte daugiau, nei Herostratas“, – liūdnai konstatuoja kūrinio autorius.
Satyrų karai be skrupulų
Satyroje šaipomasi iš priešininkų išvaizdos, jų šeimos problemų. Viename S. Leščinskio grupuotės rašte teigta, esą M. K. G. Višnioveckis neturėjo palikuonių (nors turėjo 2 žmonas), dėl to sumanė pasikviesti padėjėją – Saksonijos kurfiurstą, kuris būtų naudingas kaip ožys kopūstuose.
 
Įdomybė
 
Politinės satyros kūrinių yra išlikę daug. Norint suvokti politinę situaciją, būtina skaityti ne tik oficialius raštus, bet ir satyros kūrinius. Jie liudija, kad seniau žmonės iš politinių oponentų šaipėsi ne ką švelniau, nei dabartiniai anoniminiai blogeriai – interneto komentatoriai.
 
LDK stovyklininkas Antanas Pociejus, palankios S. Leščinskiui grupuotės veikėjas, kaltintas išdavyste. Eilėraštyje „Partijų valdymo bedugnėje skęstančios Tėvynės rauda“ šaipomasi iš jo kaip iš plikio velnio. Eilėraštyje taip apibūdinamas ir jo brolis Aleksandras, kuris, sprendžiant iš portreto, iš tikro buvo plikis.
Priešininkams būdavo skiriami įvairiausi apibūdinimai. Įvairiuose kūriniuose pasitaikę epitetai: tu pamišėli, autoriau, šlykšti gyvate, niekingas baily, hipokrite, juokingas chimerike, labai blogą regėjimą turėjai ir tau reikėjo įvairius akinius taikyti; minima, kad svetimos grupuotės nariai išsigimę ir žiaurūs Tėvynės sūnūs, stabmeldžiai, kilę iš driežų giminės, apakinti prancūziško aukso. Taigi tolerancijos priešininkams buvo nedaug.
Panašių kūrinių pasirodydavo ir kitų politinių kovų metu. Štai vienas Stanislovo Augusto Poniatovskio laikų eilėraštis „Konfederacijos Veni creator“ teigia, kad konfederacija susirenka tuomet, kai kiekvienas mažai sugeba, bet labai tiki; visi čia vienas kitą supranta kaip prie Babelio bokšto. Vienas galvoja nužudyti karalių, kiti – pakviesti į šalį turkus, kad šie gintų Jėzų Kristų. Autorius eilėraščio pabaigoje kreipiasi į Dievą ir prašo, kad jis pakartotų stebuklą. Kadaise iš paprastų žvejų jis padarė išminčius, o dabar galėtų paversti mūsų kvailius sąžiningais žmonėmis.
 
Domininkas Burba