Kūryba / XVI vidurio - XVII a.
Grįžti

Politiniai pamfletai XVI a.

Politkos ar politinės sistemos kritika Vakarų civilizacijoje yra tokia pat sena, kaip pati Vakarų civilizacija. Įvairių tokio pobūdžio veikalų, kurie nebuvo
 
Įdomybė
 
Radvilų giminės įsigalėjimu nepatenkinta politinė opozicija savo taikiniu pasirinko žemesnės kilmės karaliaus sutuoktinę Barborą Radvilaitę. Kaltinimai nepadoriu elgesiu (kalba ėjo arba apie visą Pilies gatvę, arba apie kurį nors konkretų tos gatvės mėsininką) buvo platinti paskvilių pavidalu, pikti gandai kalti net ant pilies ir rotušės sienų.
 
neraštingos visuomenės išreikšti piešiniais ant sienų, mums per arabus paliko dar antikos pasaulis. Pamfletus, pagal apibrėžimą suprantamus kaip humoru persmelktą žanrą, istoriškai suprantame Didžiosios Prancūzijos revoliucijos laikų prasme: tai valdančiuosius aštriai kritikuojantys leidiniai, laiškai, manifestai. Šiandien kaip tokius skaitome, pavyzdžiui, T. Peino (Thomas Paine) veikalą „Proto amžius“ (1794) ar net kai kuriuos Žano Žako Ruso (Jean-Jacques Rousseau) veikalus (dėl pastarųjų jam teko sprukti nuo Prancūzijos rojalistų į Angliją). Daug smulkesnio žanro tekstų iki mūsų dienų neišliko dėl vienadienio pobūdžio ir dėl nepalankaus valdančiųjų požiūrio į juos. Tad tokio žanro veikalų palikimas reikalauja ne tik minimalaus visuomenės dalies raštingumo, bet ir situacijos, kai kritika ir jos palaikytojai pakankamai skaitlingi.
Literatūriniai pabūklai religinėse kovose
Pacituosiu Karlą Marksą (vok. Karl Heinrich Marx), kuris įžangoje į Georgo Hėgelio (Georg Wilhelm Friedrich Hegel) teisės filosofijos pagrindų kritiką rašė: „Religijos kritika tampa teisės kritika, o teologijos kritika – politikos kritika.“ Situacija, suplakusi religiją ir politiką, susikūrė Martynui Liuteriui (vok. Martin Luther; tikrasis vardas – Martin Luder) 1517-aisiais prikalus savo 95 tezes prie Vitenbergo pilies bažnyčios durų. Reformacijos sąjūdis Lietuvą pasiekė beveik akimirksniu, o sykiu jo atgarsiai pasiekė ir kunigaikštiškąjį dvarą. Tačiau dėl didžiosios politikos – santykio su Habsburgais – Abraomo Kulviečio „Tikėjimo išpažinimas“ (1543)
         
  Reformacijos sąjūdis Lietuvą pasiekė beveik akimirksniu, o sykiu jo atgarsiai pasiekė ir kunigaikštiškąjį dvarą.  
         
liko neišgirstas: „Yra daug Jūsų Didenybės pavaldinių lietuvių labai išsimokslinusių, kurie galėtų būti naudingi valstybei. Bet, mano likimo įbauginti, jie apsigyveno Vokietijoje. Kai kuriuos jų priglobė šviesiausias Prūsijos hercogas, kai kuriuos kiti kunigaikščiai. Šviesiausias hercogas, negailėdamas lėšų, įsteigė puikią mokyklą [...]. Jis nori mane paskirti šios mokyklos rektoriumi. Todėl, jeigu Jūsų Didenybės viešpatystėje man nebus vietos, šį skyrimą priimsiu. Bet, Maloningoji Ponia, skaudu, kaip Dievą myliu, mums visiems, kad, trokšdami dirbti saviesiems, dabar dirbame svetimiesiems.“
Savo raiška tai nėra poleminis tekstas, jis apologetiškas. Tačiau mėginimas turiniu pagrįsti eretišką tikėjimą buvo radikalus. Nors vienas žymiausių, nes buvo rašytas tiesiogiai Bonai Sforcai, tokio pobūdžio tekstas nebuvo vienintelis, dar paminėtinas, pvz., Jono Kozminiečio „Laiškas Dievo žodžio tarnams“. Mykolo Lietuvio „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“, nors ir neišliko visas, panašu yra per didelis, kad vadintume jį pamfletu, tačiau jo bei Venclovo Agripos „Laidotuvių kalba apie [...] Jono Radvilos gyvenimą ir mirtį“ tokio pavadinimo, manau, nusipelnytų.
     
  Priešingai nei Abraomas Kulvietis, Mykolo Lietuvio žodynas stipresnis ir konkretesnis: „Mūsų kunigai nesitenkina dešimtinėmis ir aukomis už nuodėmes, pirmaisiais vaisiais ir dovanomis, kurias jie gauna iš turtingųjų ir neturtėlių, iš gimusiųjų, vedančių, sergančių, mirštančių ir numirusių. Pamindami teisę ir sveiką protą, jie dar siekia turtingų dvarų ir valdyti daugelį bažnyčių vienu metu, darydami tuo žalą valstybei. Dažnai jie, neturėdami pašaukimo, gyvena kur kitur, o ne prie bažnyčių, į kurias jie įėjo ne pro duris, kaip sako Viešpats, o įsėlino lyg vagys ir plėšikai.“  
     
Radvilų priešininkų „juodosios technologijos“
Idėjų kovos reiškėsi ne tik konfesiniame, bet ir valstybiniame kontekste, nors pirmasis ir dominavo. Atgalinė atsišaukimų banga netruko užplūsti viešąją erdvę. Laiškai ir susirašinėjimai, sinoduose pasakytos kalbos buvo talpinamos į knygas ir spausdinamos atskiruose leidiniuose. Nuspėjama retorika apėmė religinę gyvenimo sferą, nes dominuojančios religijos santykis su politika atskirai aptarinėjamas būti neprivalėjo. Tačiau tai buvo išsilavinusių žmonių, to meto intelektualų elito vieši pokalbiai, vykstantys arti religinio ir pasaulietinio gyvenimo svertus kontroliavusių žmonių. Mikalojus Radvila Juodasis, galingiausias iš galingųjų, kartu su savo bendravardžiu pusbroliu Ruduoju buvo galingi naujos tikėjimo srovės gynėjai ir patronai. Tačiau Radvilas ir Žygimantą Augustą sieja kita istorija, kuri pasirodė verta ne tokių išprususių žmonių dėmesio. Barbora Radvilaitė, dėl kurios, bokso terminais tariant, Žygimantas Augustas „atstovėjo visus 12 raundų“ prieš pasipiktinusį Lenkijos seimą ir senatą Krokuvoje, sulaukė grubios kritikos iš Vilniaus miesto gyventojų.
     
  Kaltinimai nepadoriu elgesiu (kalba ėjo arba apie visą Pilies gatvę, arba apie kurį nors konkretų tos gatvės mėsininką), platinti paskvilių pavidalu, gimė politinės opozicijos galvose. Radvilos tuo metu sparčiai konsolidavo politinę galią savo rankomis, buvo protestantai ir palaikė itin gerus santykius su karaliumi. Pastarojo vedybos su žemesnės kilmės Barbora Radvilaite (kad ir kokie Radvilos būtų įtakingi, jie – ne karališko kraujo) buvo vienu metu ir paskutinis žingsnis galiai įtvirtinti, ir galimybė daryti spaudimą šios, daugelio matytos netinkama, sąjungos pagrindu.  
     
Tačiau tai, kas buvo kalama net ant pilies ir rotušės sienų, negalėjo išlikti dėl nepalankios
         
  Tokių veikalų išlikimas reikalavo išsilavinusio autoriaus, kurio sunku ieškoti neišsilavinusioje visuomenėje.  
         
politinės situacijos. Tokių veikalų išlikimas reikalavo išsilavinusio autoriaus, kurio sunku ieškoti neišsilavinusioje visuomenėje. Tad apie didesnį pavojų sužinome netiesiogiai. Juodasis Radvila rašė Rudajam apie tai, kad mieste gandus apie pastarojo seserį skleidžia toks Lobockis. Gandai tuo metu, panašu, buvo svarus politinis argumentas. Tačiau popieriui, kaip ir žmonėms, kritikuojama politinė konjunktūra nebuvo palanki. Žygimanto Augusto pageidavimas, „kad tas Lobockis mums gyvenime nebetrukdytų“, manau, pasako viską.

Naglis Navakas
Ingė Lukšaitė. Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje. Vilnius, 1999.