Ženklai, simboliai / XVII vidurio - XVIII a.
Grįžti

Pompa funebris: laidotuvių iškilmės XVII–XVIII a.

Prašmatnus laidotuvių teatras
Pompa funebris (liet. laidotuvių iškilmės) terminas apibūdina XVII–XVIII a. laidotuvių pompastiką ir iškilmingumą. Paprastai tokios iškilmės būdavo organizuojamos laidojant didikus, tačiau į juos lygiavosi ir turtingi bajorai bei miestiečiai.
         
  Baroko epochoje didikų laidotuvės tapo teatralizuotu renginiu.  
         
Baroko epochoje didikų laidotuvės tapo teatralizuotu renginiu. Šarvojant mirusįjį įrengiamas architektūrinis puošnus statinys castrum doloris (skausmo pilis), paprastesniais atvejais papuošiamas katafalkas. Puošiant pastarąjį būdavo akcentuojami giminės ir mirusiojo nuopelnai, jo pareigos, turtai, dorybės.
 
Įdomybė
 
Baroko epochoje didikų laidotuvių iškilmėms būdavo ruošiamasi nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių. Pasitaikydavo, kad mirusysis būdavo palaidojamas tik po kelerių metų.
 
Dažnai sudedamoji dekoro dalis būdavo mirusiojo portretas ar iš sarmatiškų tradicijų atėjęs mirusiojo imitavimas – laidojamą asmenį vaizduodavo persirengėlis (vadinamas archimimu), simboliškai ištrindavęs gyvųjų ir mirusiųjų perskyrą. Sarmatiškasis laidotuvių ritualas nulemdavo iečių kratymą laidotuvių metu, pažymint mirusiojo narsą ir sėkmingas kovas, šaudymą iš pabūklų, mirusių pareigūnų insignijų laužymą.
Baroko laikotarpiui būdingi kraštutinumai reiškėsi ir organizuojant laidotuves. Viena vertus, uoliai deklaruojamas nusižeminimas, bet sykiu išlieka teatrališkumas ir iškilmingumas. Rengiamos iškilmingos eisenos, procesijos (dažnai dėvimi specialūs tamsūs drabužiai, laikomasi griežtos tvarkos), puošiama šarvojimo vieta.
Stojančiam prieš Kūrėją ištaiga nereikalinga
Mirštantieji testamentuose deklaruodavo nusižeminimą, pamaldumą, prašydavo kuklių laidotuvių. Testamentuose neretai būdavo įrašomos fundacijos bažnyčioms ir vienuolynams, išmalda vargšams bei aukos gausioms mišioms, kuriose turėjo būti meldžiamasi už mirusiojo sielą.
         
  Neretai pamaldūs didikai prašydavo palaidoti juos su vienuolio abitu paprastame karste.  
         
Neretai pamaldūs didikai prašydavo palaidoti juos su vienuolio abitu paprastame karste, po bažnyčios prieangiu, arčiau stebuklais garsėjančių paveikslų, relikvijų. Pamaldusis piligrimas LDK kancleris Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis (m. 1616) testamente rašė: „Pompastikos apskritai jokios neturi būti, dėl ko dar sykį prašau ir primenu, kadangi tai bjaurus dalykas, tarsi glamonėtis su mirusiu kūnu, kuris tėra dvokas ir palikimas kirminams. Pakanka, kad paguldys žemėje, iš kurios paimtas.“ LDK etmonas Mykolas Kazimieras Pacas (m. 1682) testamente įrašė daug draudimų savo laidotuvių organizatoriams: tegu nesako pamokslų, nededa į karstą etmono lazdos, nešaudo iš patrankų ir šautuvų, nelaužo iečių, neveda į bažnyčią žirgų, neorganizuoja šermenų, nerašo jokių antkapinių įrašų, neneša vėliavų ir herbų. O testamento vykdytojams grasino baisiu Dievo Paskutiniu teismu, jei šie jo nurodymų nepaisys. Katalikų bažnyčia irgi pasisakė prieš tokius laidotuvių papročius, tačiau neprieštaravo laidotuvių pompastikai. Tai nestebina, kadangi su ne mažesne prabanga būdavo laidojami ir Bažnyčios hierarchai.
Vienas numirėlis, dvejos laidotuvės
Laidojant Oną Alojizą Chodkevičienę iš Ostrogiškių (m. 1654) Jaroslavlyje rimtai susikirto jėzuitų, kurių bažnyčioje norėjo būti palaidota velionė, ir giminaičių nuomonės. Velionė Chodkevičienė, kurios valią palaikė jėzuitai, norėjo kuklių laidotuvių, o mirusiosios giminaičiai – prabangių ir ištaigingų.
         
  Kartais būdavo organizuojamos dvejos laidotuvės – kuklios pagal mirusiojo valią ir prabangios giminei.  
         
Todėl kartais būdavo organizuojamos dvejos laidotuvės – kuklios pagal mirusiojo valią ir prabangios giminei. Todėl ir pompa funebris reiškinį reikia vertinti kaip giminės poreikius tenkinantį renginį, skirtą ne vien mirusiojo pagerbimui, bet ir  giminės išaukštinimui. Tokios iškilmės malšindavo liūdesį.
Stakliškių seniūnas Juozapas Jurgis Matuševičius (memuaristo ir turtingo bajoro Martyno Matuševičiaus tėvas) mirė 1754 m. kovo 12 dieną. Jo kūną laidoti paruošė vienuoliai marijonai, kitą dieną priglaudę velionio palaikus savo bažnyčioje. Dar kitą dieną už mirusįjį buvo laikomos mišios, po jų pavaišinti negausiai susirinkę svečiai. Tačiau laidotuvių iškilmės, kurių metu karstas nuleistas į Rašnos marijonų bažnyčios kriptą, įvyko tik  po metų (!) – 1755 m. kovo 10 dieną. Tada pakviesta daugybė dvasininkų (dalyvavo net 324 katalikai, 150 unitų), kitų svečių. Laidotuvės truko dvi dienas. Kiekvieną dieną po iškilmingų mišių iki vėlumos rengti gedulingi prabangūs pietūs.
     
  Atsiminimų autorius ir tėvo laidotuvių organizatorius M. Matuševičius aprašymo pabaigoje džiaugėsi, kad, nors ir prasiskolino, suorganizavo „bent dviejų dienų“ iškilmingas tėvo laidotuves.  
     
 
Mindaugas Paknys
 
Literatūra: Juliusz A. Chrościcki. Pompa funebris. Warszawa, 1974; Mindaugas Paknys. Mirtis LDK kultūroje XVI–XVIII a. Vilnius, 2008.