Valstybė ir politika / XV-XVI a.
Grįžti

Pono pokalbiai su tarnais: bajorų prašymai ir valdovo atsakymai XVI a. I p. seimuose

Jogailaičiai Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę iki pat Liublino unijos valdė kaip Dievo skirti viešpačiai ir tėvonys (valdovų titule – Dei gratia... dominus et haeres). Nepaisant visų iš Dievo malonės gautų ir iš protėvių paveldėtų teisių, kurios visada buvo pabrėžiamos minint didžiojo kunigaikščio vardą, valdovai negalėjo valdyti vieni. XIV amžiuje valdovas politinius sprendimus priimdavo pasitaręs su giminaičiais, XV a. – su didikais (Ponų Taryba), o nuo XVI a. pr. vis dažniau įsiklausydavo į bajorų reikalavimus.
Lengva ranka išdalintos privilegijos
Lietuvos bajorai politinę galią ugdė pamažu, naudodamiesi silpstančia valdančios monarchijos galia. Negrįžtamas posūkis bajorų vyravimo valstybėje link įvyko Kazimiero Jogailaičio valdymo pradžioje. Nuo 1440 m. jaunasis Lietuvos valdovas, norėdamas patraukti į
 
Įdomybė
 
Žemaitijos bajorija pirmoji pradėjo teikti savo vardu surašytus prašymų rinkinius valdovui – peticijas (nuo 1542 m.). Be to, iki 1566 m. reformos Žemaitijos bajorai peticijas teikė dažniausiai (1551, 1554, 1559, 1563 ir dvi 1566 m.). Lyginant su kitų regionų prašymais, jos buvo labiausiai išplėtotos ir dažniausiai kėlė politinius klausimus.
 
savo pusę maištaujančias LDK regionų bendruomenes, joms pradėjo dalinti privilegijas. Dėl pastarųjų galiojimo valstybės pakraščiuose susiformavo bajorų interesų grupės (Lietuvos bajorų tautos potautės), siekusios išsaugoti savo privilegijuotą padėtį regionuose. 1447 metais Kazimieras Jogailaitis, siekdamas, kad bajorai išleistų jį karaliauti į Lenkiją, suteikė jiems naują žemės privilegiją.
         
  XVI amžiaus pr. prasidėjus nuolatinių karų su Maskva epochai, pasirodė, jog valstybės iždas neturėjo pakankamai lėšų karo išlaidoms padengti.  
         
Pagal ją valdovas bajorams padovanojo iki tol iš jų valstiečių didžiojo kunigaikščio (arba valstybės) vardu išreikalaujamas duokles ir prievoles. Ši privilegija ir Kazimiero Jogailaičio valdymo antroje pusėje įsismarkavęs valdovo žemių bei valdinių dalijimas bajorams neleido LDK kurti efektyviai veikiančios mokesčių sistemos, nes XVI a. išvakarėse apie pusę visų valstiečių priklausė bajorams. XVI amžiaus pr. prasidėjus nuolatinių karų su Maskva epochai, pasirodė, jog valstybės iždas neturėjo pakankamai lėšų karo išlaidoms padengti. Norint apmokestinti bajorus valdovui reikėjo gauti pačių bajorų sutikimą, o tam, kad bajorai jį duotų, reikėjo įsileisti bajorų atstovus į seimą. Pirmą kartą pavietų atstovai į seimą buvo pakviesti 1512 metais. Nors jie neturėjo teisinių įgaliojimų ir seime buvo tik stebėtojai, nuo to laiko pavienių ir dažnai be politinių poteksčių valdovui teiktų valstybės pakraščiuose gyvenusių bajorų prašymų daugėjo, jų pobūdis buvo vis dažniau politinis.
Žemaičių ambicijos
XVI a. 2-ame dešimtmetyje jie pradėti surašinėti į bendrą valdovui teikiamą LDK bajorų prašymų sąrašą, kurį sudarant, matyt, didelę reikšmę turėjo Lietuvos didikai (Ponų Tarybos atstovai). Sąrašuose aiškiai išsiskyrė gilesnes savarankiškumo tradicijas turėjusios regionų bajorų korporacijos. Tai aiškiai matoma Žemaitijos atveju. Šios žemės bajorija pirmoji pradėjo teikti savo vardu surašytus prašymų rinkinius – peticijas (nuo 1542 m.). Be to, iki 1566 m. reformos Žemaitijos bajorai peticijas teikė dažniausiai (1551, 1554, 1559, 1563 ir dvi 1566 m.). Lyginant su kitų regionų prašymais, jos buvo labiausiai išplėtotos ir dažniausiai kėlė politinius klausimus. Žemaičiams aktyvumu kiek nusileidę voluiniečiai pirmą žinomą atskirą peticiją pateikė tik 1551 metais. Joje buvo vos 5 prašymai, kai tų pačių metų seime žemaičiai pateikė peticiją iš 18 prašymų.
     
  Visi voluiniečių prašymai siejosi su ekonominėmis ir teisinėmis regiono problemomis, tuo tarpu žemaičiai reikalavo patvirtinti savo senąsias privilegijas, suteikti Žemaitijos žemei antspaudą, kuriuo vietos bajorai galėtų tvirtinti visai žemei svarbius dokumentus. Į prašymą suteikti antspaudą valdovas reagavo taip: „Kadangi to [antspaudo] prieš tai, Jo Karališkosios Malonybės protėvių laikais, niekada nebuvo, tai ir dabar negali būti.“ Atsakymas nekelia nuostabos, nes atsiradus tokiam antspaudui jo turėtojas, kaip teisėtas Žemaitijos bajorų korporacijos atstovas, galėjo kreiptis į valdovą su reikalavimais, kuriuos teisine prasme būtų buvę sunku atmesti.  
     
Giminių protekcijos
Ypač gausiai buvo pateiktos regionų bajorų peticijos 1559 m. seime: žemaičių bajorai pateikė 15 prašymų,  Polocko – 7, Vitebsko – 7, atskiros regioninės privilegijos neturėję Mstislaulio – 3. Prašymų srautas rodė, kad regionų bajorijos spaudimas valdovui didėja. Bajorai reikalavo aiškiau reglamentuoti valdovo, valstybės pareigūnų ir bajorų teises. Štai kodėl
         
  Bajorai reikalavo aiškiau reglamentuoti valdovo, valstybės pareigūnų ir bajorų teises.  
         
nemaža dalis peticijose išdėstytų prašymų sietina su regioninėse privilegijose įrašytomis normomis. Žemaičiai 1551 m. pirmuoju peticijos prašymu pasitikrino, ar tebegalioja jų privilegijoje numatyta nuostata, jog valdovas neturi teisės siųsti savo teismo pareigūnų (diečkų) per Žemaitijos sieną – Nevėžio upę. O Polocko bajorai 1559 m. pirmiausia prašė išsaugoti jų privilegijoje numatytą laisvę, kad valdovo pareigūnai „...į šventosios Sofijos Dievo namus ir į švento Spaso Dievo namus, ir pas toms cerkvėms priklausančius žmones [kojos] nekeltų“, t. y. stačiatikių bažnyčios teisinio, administracinio ir mokesčių imunitetų nepažeistų.
Valdovui teikti prašymai pirmiausia gynė regionų savivaldoje įsitvirtinusių bajorų giminių interesus. Todėl jos ypač stengėsi neįsileisti į regionus valdovo paskirtų pareigūnų ar laikinų reikalų tvarkytojų, teigdami, jog jų pasirodymas pažeidžia vietos bajorų turimas privilegijas. Štai 1542 m. žemaičių peticijoje įrašyta: „Taip pat jie [žemaičiai] kalbėjo,
         
  Valdovui teikti prašymai pirmiausia gynė regionų savivaldoje įsitvirtinusių bajorų giminių interesus.  
         
kad pažeidžiant jų teises ir privilegijas, tijūnų urėdai išdalinti lietuviams, rusėnams ir lenkams, ko Jo Malonybės protėvių laikais nebuvo, o urėdai ten, Žemaitijos žemėje, turi būti dalijami jiems [žemaičiams] paprašius, ir [tik] tiems, kuriems jie prašytų: jų broliams, čiagimiams ir vietiniams giminaičiams.“ Iš esmės tą patį matome 1554 m. Voluinės bajorų peticijoje: „Taip pat [jie] prašė Jo Karališkos Malonybės dėl tenykščių Lucko pilies pareigybių, o būtent dėl pilininkystės, raktininkijos ir tiltininkijos, kad jos niekada seniūnui nebuvo pavaldžios ir kad buvo vietos žemioniams – jūsų broliams, dalijamos...“. Dažniausiai valdovas tokius reikalavimus atmesdavo, pvz., voluiniečiams atsakė: „Tai ne jūsų reikalas, [Jo karališkoji malonybė] visas pareigybes už gebėjimus ir tarnybas dalija...
Bandymai išvengti karo tarnybos
Jausdami savo pozicijų silpnumą bajorai bene į kiekvieną peticiją įrašydavo valdovą erzinti turėjusį ir, žinoma, neįvykdomą prašymą: atšaukti sidabrinę arba nekviesti į karo tarnybą. 1542 metais žemaičiai skundėsi „...Kad jie laikydamiesi valdovo potvarkio ir raštų davė sidabrinę: nuo žirgo po dvidešimtį grašių, o patys todėl į karą neturėjo joti. O po to Jo Malonybės ponai tarėjai jiems rašė, įsakydami į karą joti, kitaip
         
  „Karalius, Jo Malonybė, į tai įsakė [taip] atsakyti: kad ir ta sidabrinė buvo surinkta, ji nebuvo [skirta] valdovo poreikiams, o karo reikmėms tam, kad Jo Malonybės valstybę ginti...“  
         
grasino [nepaklususius] mirtimi bausti. O Jo Malonybės protėvių laikais taip nebuvo.“ Teisinimasis privilegijomis ir senais papročiais nedaug tegelbėjo. Į šiuos prašymus valdovas atsakydavo standartiškai: „Karalius, Jo Malonybė, į tai įsakė [taip] atsakyti: kad ir ta sidabrinė buvo surinkta, ji nebuvo [skirta] valdovo poreikiams, o karo reikmėms tam, kad Jo Malonybės valstybę ginti...“
Gal bajorų peticijos neturėjo jokios prasmės? Jos rodo politinės ir teisinės kultūros tam tikrą lygį. Nors ir valdė šalį „iš Dievo malonės“, XVI a. valdovas vis dažniau stengėsi pabrėžti ne tiek tėvoninį, kiek teisingą ir krikščionišką (abi šios sąvokos tuo metu buvo beveik sinonimiškos) savo valdžios charakterį. Tuo tarpu bajorai, nors ir pripažino valdovo valdžios dievišką prigimtį, mokėsi vertinti ir, reikalui esant, net valdovo akivaizdoje ginti savo teises bei laisves.
 
Eugenijus Saviščevas