Kasdienybė / XIII-XIV a.
Grįžti

Povandeninis mirusiųjų pasaulis

     
  Istorijos šaltiniai ir archeologiniai tyrinėjimų duomenys liudija, kad baltai XIII–XIV a. mirusiuosius laidodavo žemėje sudegintus arba nedegintus. Pastarųjų metų archeologiniai atradimai stebina kitokiais ir iki šiol nežinotais laidotuvių ritualais. Vis daugiau aptinkama sudegintų mirusiųjų kapų, „palaidotų“ vandenyje.  
   
Kapas ežero dugnePirmą kartą sudegintų mirusiųjų palaikai ir įkapės aptikti bei tyrinėti 1983 m. Obelių (Ukmergės r.) ežere.
         
  Sudegintų mirusiųjų palaikai turėjo būti atnešami akmeniniu grindiniu ir išpilami į ežerą.  
         
Nedideliame ežero dugno plote surinkta apie 2 400 įvairių dirbinių ir jų fragmentų – ginklų, papuošalų, buities reikmenų. Iš sausumos į vandenį vedė 10 m ilgio ir 3 m pločio akmeninis grindinys. Pasak tyrimų autoriaus Vytauto Urbanavičius, XIII–XV a. dirbiniai – vandenyje palaidotų mirusiųjų kapų liekanos. Sudegintų mirusiųjų palaikai turėjo būti atnešami akmeniniu grindiniu ir išpilami į ežerą.
1934 m. kuršiškame krašte (Latvija) esančiame Vilkumuižos ežere taip pat aptikta daug archeologinių radinių. Iš ežero išžvejota apie 1 300 X–XIV a. dirbinių, sveriančių apie 85 kilogramus. Radiniai buvo graibštais traukiami iš valčių, todėl smulkių degintinių kauliukų rasta nebuvo. Bet manoma, kad Vilkumuižos ežere buvo skandinami laidotuvių laužo likučiai, šie radiniai laikomi aukomis.
Palaidoti lobiaiKelerius pastaruosius metus archeologai tyrinėja Bajorų (Elektrėnų saviv.) kapinyną. Manoma, kad nedidelė kalvelė, kurioje aptikti degintiniai kaulai bei įvairūs radiniai, XIV a. buvo sekli ežero vieta. Nustatyta, kad sudegintų mirusiųjų palaikai kartu su žalvarinių ir geležinių dirbinių, apžiestos ornamentuotos keramikos fragmentais buvo išbarstomi povandeninės arba užliejamos kalvelės viršuje ir jos papėdėje. Kapinyne palaidotos mažiausiai kelios dešimtys įvairių socialinių sluoksnių ir amžiaus vyrų, moterų, vaikų.
     
  Pagal radinius (I tipo lietuviška moneta, kryželio pavidalo ir rombo formos kabučiai, pasaginės, apskritos skardinės ir lietos segės, lokio nago apkalas-laikiklis, kapšelio apkalai, sukapoto sidabrinio žiedo fragmentai, apžiesta ir žiesta ornamentuota keramika ir kt. radiniai) tyrimų autoriai Bajorų kapinyną datuoja XIV a. pab. – XV a. I puse.  
     
Dar viena XIV a. laidojimo vandenyje vieta konstatuota pusė km į pietus nuo Kernavės piliakalnių. Išdžiūvusioje Kernavės upelio senvagėje rasta apie 13 kg degintinių žmonių bei gyvulių kaulų, apžiestos keramikos ir apdegusių XIV a. radinių. Rastas Jogailos denaras datuojamas 1387–1390 m. Panašu, kad sudegintų mirusiųjų kaulai ir įkapės buvo beriami į tuomet ten dar tekėjusį upelį. 
Neįminta mįslė
Šie laidojimo vandenyje pavyzdžiai sulaukė įvairių mokslinių hipotezių ir spėlionių. Obelių ežero tyrėjai teigė, kad šis netradicinis laidojimo būdas sietinas su prūsų ir skalvių, kuriuos nugalėjo kryžiuočiai, pasitraukimu gilyn į Lietuvą.
         
  Laidojimo vandenyje pavyzdžiai sulaukė įvairių mokslinių hipotezių ir spėlionių.  
         
Vėliau manyta, kad XIV a. pab. pakrikštijus Lietuvą ežero krante buvę kapai buvo nukasti ir išberti į ežerą. Vėliau suabejota, ar Obelių ežere aptikti degintiniai kaulai buvo žmonių, nes pasigesta antropologinių tyrimų rezultatų. Todėl Obelių ežero radiniai laikyti auka. Bajorų kapinyno tyrėjai pateikė kitą hipotezę. Manyta, kad 1387 m. LDK įvedus krikščionybę, plintant jos įtakai ir aktyviai kovojant su pagoniškais papročiais, bendruomenės ieškojo būdų, kaip išsaugoti tradicijas. Sudegintų mirusiųjų laidojimas vandenyje veikiausiai ir buvo būdas, kuriuo norėta apsaugoti iš kartos į kartą perduodamus papročius ir išvengti mirusiųjų laidojimo krikščionių žemėje.
Nuskendę užmarštin
Kaip paaiškinti sudegintų mirusiųjų laidojimo vandenyje ritualą XIV a. ar net XV a. pradžioje? Keista, tačiau tokių papročių nefiksuoja jokie to meto istoriniai šaltiniai.
 
Įdomybė
 
Archeologų tyrinėjimai atskleidė baltams neįprastus XIV–XV a. palaidojimus vandenyje (Obelių ežere, Kernavės upelio senvagėje). Nors egzistuoja kelios hipotezes, manoma, kad į masinius povandeninius kapus mirusiuosius nubloškė „juodosios mirties“ – maro – banga.
 
Su laidojimu vandenyje nei karto nesusidurta ir tyrinėjant ankstesnes baltiškas ar kaimynines priešistorės kultūras. Mitologinių klodų ir tautosakos medžiagoje galime tik apčiuopti tam tikras mirusiųjų pasaulio ir vandens sąsajas, tačiau dominuojantis išlieka mirusiųjų – vėlių kalnelio – įvaizdis. Priežasčių reikėtų ieškoti ne šimtametėse konservatyviose laidojimo tradicijose, bet to meto istorinėse krašto realijose. Laidojimas vandenyje traktuotinas kaip kolektyvinis. Tokiu būdu palaidojus mirusįjį išnyksta bet kokia kapo personifikacijos galimybė. Gyvi artimieji niekada negalės pasimelsti prie velionio kapo. Tai atrodo itin keista, turint omenyje tai, kad Rytų Lietuva garsi tūkstantmetį trukusia pilkapių pylimo tradicija. Kaip manoma, atskirai šeimai buvo įrengiamas pomirtinis „namas“ – supilamas didelis keliolikos metrų skersmens žemių sampilas. Tuo tarpu masiniai kapai vandenyje ar sausumoje dažniausiai rodo vienalaikę kelių asmenų mirtį. Priežasčių jai XIV a. pab. – XV a. per. Rytų Lietuvoje ilgai ieškoti netenka. Būtent tuomet šiuos kraštus pasiekia ir siaubia didžiausios Vokiečių ordino pajėgos, būtent tuomet per Europą ritasi „juodosios mirties“ banga – maras.
 
Gintautas Vėlius