Ūkis / XV-XVI a.
Grįžti

Prahos grašiai – vėlyvųjų viduramžių tarptautinė valiuta

     
  Čekijoje kaldinta moneta Prahos grašis LDK rašytiniuose šaltiniuose buvo vadinamas čekišku arba plačiuoju grašiu. Pastaroji moneta buvo gausiausiai LDK XV a. cirkuliavusi užsienio moneta. Ji to meto LDK pinigų apyvartai padarė didžiausią įtaką.  
     

Populiariausia Vidurio ir Rytų Europos moneta
Prahos grašiai (lot. grossi Pragenses) pradėti kaldinti valdant Čekijos karaliui Vaclovui II apie 1300 metus. Monetų išvaizda buvo nukopijuota nuo prancūziško Turo grašio. Monetų kaldinimo pradžią nulėmė Kutna Horoje aptikti gausūs sidabro rūdynai, kuriuose kasmet buvo išgaunama per 6 500 kg sidabro, tai leido kaldinti iki 1,7 mln. monetų.
 
Įdomybė
 
Prahos grašis buvo gausiausiai LDK XV a. cirkuliavusi užsienio moneta. Lietuvoje Prahos grašiai buvo kapojami į tris ar keturias dalis ir tokiu pavidalu naudojami atsiskaitant.
 
Iš pradžių grašiai svėrė 3–3,86 g, o jų praba buvo 930–937. Vėliau monetų masė ir praba mažėjo. Po 1350 m. monetų masė buvo apie 3,58 g, o praba – 870. 1379 metais valdant karaliui Vaclovui IV (1378–1419) monetų masė sumažėjo iki 2,9 g, praba – iki 820. Valdant Jurgiui Podebradiečiui (1458–1471) monetų masė buvo 2,7 g, o nuo 1485 m. valdant Vladislovui II (1471–1516) monetose buvo mažiau nei pusė sidabro – praba 438. Paskutinio Prahos grašius kaldinusio valdovo Ferdinando I (1525–1564) monetų masė buvo apie 2 g, o praba – 422. Prahos grašiai buvo kaldinami iki 1547 metų. Dėl gana pastovių, palyginus su kitomis to laiko monetomis, dydžių, masių ir prabų bei dėl pastovaus monetų dizaino (averse – karūna, reverse – liūtas), šios monetos buvo populiarios visoje Vidurio bei Rytų Europoje.
Prahos grašių įtaka LDK pinigų sistemai
Prahos grašiai XIV a. II p. –XV a. I p. tapo pagrindine didelio nominalo moneta Vidurio ir Rytų Europoje, nes kitos šalys neturėjo savo sidabro rūdynų ir negalėjo kaldinti vertingų monetų. Labiausiai šiame regione paplito Vaclovo IV grašiai. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje
         
  Prahos grašiai XV a. tapo LDK monetarinės sistemos dalimi, taip pat buvo ir žaliava savoms monetoms.  
         
Prahos ankstyviausi grašiai randami tik labiausiai išsivysčiusiame Haličo-Voluinės regione, kur šios monetos tarnavo prekybai, plačiau jos paplito karaliaus Karolio I (IV) laikais (1346–1378). Gausiau Prahos grašių į LDK pateko tik XIV a. pab., o masinis šių monetų antplūdis prasidėjo XV amžiuje. Tai buvo Vaclovo IV grašiai bei grašiai su šio valdovo vardu, kaldinti husitų laikais iki 1423–1424 metų. Didelį Vaclovo IV Prahos grašių kiekį LDK lėmė kelios priežastys. Su šio valdovo vardu buvo nukaldintas didžiausias Prahos grašių kiekis. Būtent valdant Vaclovui IV LDK įsivedį savo monetarinę sistemą. Be to, Husitų valdymo laikais LDK palaikė tamprius santykius su Čekija, 1422–1423 m. Vytautas net buvo paskelbtas Čekijos karaliumi, o jo vietininku – Zigmantas Kaributaitis. Prahos grašiai XV a. tapo LDK monetarinės sistemos dalimi, taip pat buvo ir žaliava savoms monetoms.
     
  Vėlesnių valdovų grašiai buvo LDK apyvartoje, tačiau jų vaidmuo nedidelis. Jų nukaldinta mažiau, o apyvartoje buvo dar pakankamas kiekis senųjų grašių. XV amžiaus pr., ypač po 1410 m. Prahos grašis tapo pagrindine didele LDK moneta. Iš apyvartos Prahos grašis pradėtas išimti XV a. pabaigoje. Tai truko iki 1535 m., kai buvo išleisti LDK grašiai.  
     

Grašių lobiai Lietuvoje
Grašio vertė nebuvo pastovi. XIV amžiaus pab. jis prilygo 4 LDK denarams, XV a. pr. – 10 denarų, XV a. II ketvirtyje – 12 denarų, nuo XV a. vid. – 10 denarų. XVI amžiaus pr. išperkant grašius oficialus jų kursas buvo 14 denarų, tačiau reali vertė buvo apie 20 Aleksandro denarų. Nuo XV a. II ketvirčio Prahos grašis buvo pagrindinė sidabro žaliava, kaldinant LDK monetas.
Dabartinės Lietuvos teritorijoje rasta daugiau kaip 2 000 Prahos grašių, didžioji dalis (daugiau kaip 95 %) yra Vaclovo IV grašiai. Nedidelę dalį sudaro Karolio I grašiai – 37 vnt. (1,7 %), rasta Vladislovo II (8 vnt.) ir Ferdinando I (1 vnt.) grašių. Apie 50 vienetų (2,3 %) grašių priklausomybė konkrečiam valdovui nenustatyta. Didžioji dalis monetų rasta lobiuose (žinoma 19 lobių). Vos trys su Prahos grašiais Lietuvoje rasti monetų lobiai yra datuojami XIV a. pab. (Raudondvario, Vilniaus r.; Skraičionių, Alytaus r. ir Vilniaus žemutinės pilies).
         
  Dabartinės Lietuvos teritorijoje rasta daugiau kaip 2 000 Prahos grašių, didžioji dalis (daugiau kaip 95 %) yra Vaclovo IV grašiai.  
         
Du lobiai rasti su Vytauto po 1411 m. kaldintomis monetomis (Trakų Vokės ir Verkių), keturi lobiai – su Kazimiero monetomis (Alovės, Aluonos-Šklėrių, Krūminių ir Labanoro). Dar penkis monetų lobius, tarp jų didžiausią – Vilniaus, Gvazdikų g. lobį, rastą 1994 m. (992 vnt.), sudarė vien tik Prahos grašiai. Visi jie datuojami XV a. paskutiniuoju ketvirčiu. Prahos grašių rasta dešimtyje senkapių (15 vnt.) ir pavieniui (per 70 vnt.). LDK teritorijoje didžiausi Prahos grašių lobiai rasti dabartinės Baltarusijos (Minsko sr.) ir Ukrainos (Černigovo sr.) teritorijose – 6 173 ir 3 487 vienetai.
     
  Prahos grašiai LDK pinigų apyvartoje atliko dar vieną vaidmenį. XIV a. pab., kai pradėtos kaldinti nuosavos monetos, tačiau jų kiekis buvo nepakankamas, Prahos grašiai buvo naudojami ir kaip vietinių monetų pakaitalas. Lietuvoje Prahos grašiai buvo kapojami į tris ar keturias dalis ir tokiu pavidalu naudojami atsiskaitant. Pietinėse LDK žemėse Prahos grašiai buvo apkerpami ratu, padarant jų masę artimą Aukso ordos dirhamų masei – monetų, kurios šiose žemėse cirkuliavo gausiausiai.  
     

Eduardas Remecas