Kasdienybė / XVIII vidurio – pabaigos
Grįžti

Pramogos Vilniuje: maskaradai

Užgavėnės buvo švenčiamos visoje Europoje. Laikui bėgant, visoje katalikiškoje Europoje vienodėjo ir Užgavėnių šventimo forma. Pagal Katalikų bažnyčios tradiciją, Užgavėnių laikotarpiu, trunkančiu 6 savaites iki Pelenų dienos (trečiadienio prieš pat Velykas), buvo nustatytas pasninkavimas ir kitos religinės praktikos. Gal išprovokuotos religinės rimties, o gal pastūmėtos ikikrikščioniškos tradicijos dabartinės Italijos viduramžių miestuose (ypač Venecijoje) Užgavėnių metu vykdavo linksmos karnavalinės eisenos. Iš Italijos ši tradicija pasklido po visą Pietų Europą, pasiekė Prancūzijos ir Vokietijos žemes bei skverbėsi į Rytus. Kaukės, karnavalai ir maskaradai papuošė Europos miestų gatves bei tapo tradicija.
     
  Bene pirmas aprašytas karnavalinis vaidinimas Lietuvoje įvyko 1644 m. sausio 20 d. Vilniaus žemutinėje pilyje. LDK kancleris Albrechtas Stanislovas Radvila dienoraštyje aprašė smuklės karnavalą, kuriame dalyvavo karalius Vladislovas Vaza su žmona karaliene Cecilija Renata, LDK rūmų maršalas Liudvikas Sapiega bei dienoraščio autorius su žmona. Šio žaidimo esmė buvo burtų keliu pasiskirstyti vaidmenis, persirengti žaidimo personažų kostiumais ir atlikti jų pareigas. Tas, kuriam tekdavo smuklės šeimininko vaidmuo, turėdavo savo lėšomis iškelti iškilmes, pirklys – pristatyti brangių prekių, kurios žaidimo metu būdavo išdalijamos personažams (kaip dovanos). Šis žaidimas, manoma, į Lenkiją ir Lietuvą atėjo iš Vokietijos. Yra duomenų, jog veikiausiai sekdami europine (o gal ir valdovo dvaro) tradicija po Kalėdų ir Vilniaus miestiečiai linksmindavosi persirengę ožkų, meškų, velnių, žydų kaukėmis, rengdavo eisenas ir vaidinimus.  
     
Po kaukėmis pranykstančios ribos
XVIII a. Europoje šalia visuotinai paplitusių karnavalų pradėjo rastis maskaradai (kitaip vadinami kaukių baliais; lenkiškai: reduty, maskarady). Bene plačiausiai jų pasirodymą Abiejų Tautų Respublikoje aprašė Lenkijos dvasininkas Jędrzejus Kitowiczius, papasakojęs Varšuvos pavyzdį. Pasak memuarų autoriaus, iš pradžių maskaradai buvo rengiami vienoje vietoje visam Varšuvos miestui; juos galėjo rengti tik vienas asmuo, turintis tokią teisę. Maskaradai vykdavo nuo Naujųjų metų iki Pelenų dienos, antradieniais ir ketvirtadieniais. Populiarėjant maskaradams, jie pradėti rengti pirmame metų ketvirtyje tuo pat metu skirtingose vietose. Laikui bėgant, augo maskaradų renginių ir maskaradų šeimininkų skaičius; pasitaikydavo, jog
         
  Augusto III valdymo pabaigoje Poznanėje, Lešne, Lvove ir Vilniuje vykę maskaradai buvo žinomi visoje ATR.  
         
maskaradai vykdavo sekmadienį, pirmadienį, antradienį ir ketvirtadienį. Paskutiniame XVIII a. ketvirtyje stiprėjo centrinės valdžios institucijų vyriausių pareigūnų susirūpinimas maskaradais, gyventojai buvo kviečiami laikytis rimties didžiuosiuose miestuose bažnytinių švenčių dienomis ir sekmadieniais. Anot J. Kitowicziaus, maskaradai Varšuvoje pasirodė įpusėjus Augusto III valdymui (1733–1763). Augusto III valdymo pabaigoje Poznanėje, Lešne, Lvove ir Vilniuje vykę maskaradai buvo žinomi visoje ATR.
Pasak istoriko ir rašytojo Juozapo Ignoto Kraševskio (1812–1887), pirmą maskaradą Vilniuje valdant Augustui II 1730 m. surengė „Nesvyžiaus Radvila“. J. I. Kraševskis pasakoja, kad Radvila pakvietė muzikantus iš Rygos ir Karaliaučiaus, užsakė tūkstantį marcipanų (migdolinių pyragėlių) ir 80 statinių vyno, į maskaradą suvažiavo Vilniaus bei Trakų vaivadijų ir Žemaitijos kunigaikštystės bajorai. Maskarado dalyviai puošėsi kaukėmis, vaizduojančiomis įvairių kraštų ir luomų žmones. Pokylis tęsėsi iki 8 valandos ryto. Vis tik šis Radvilos surengtas maskaradas skyrėsi nuo J. Kitowicziaus aprašyto Varšuvos maskarado. Lenkijos dvasininkas pasakojo, kad Varšuvos maskaradai vykdavo reguliariai kiekvieną savaitę Užgavėnių metu, mokamus pasilinksminimus organizuodavo leidimą įgijęs asmuo. Be to, į renginį galėjo patekti bet kokio luomo žmogus, įsigijęs bilietą ir dėvintis kaukę. Taigi Apšvietos epochos maskaraduose lankydavosi didikai, bajorai ir miestiečiai, kurie kartu linksminosi, nekreipdami dėmesio į luominius skirtumus. Siekiant, kad renginyje į akis nekristų socialiniai skirtumai, turtingiems asmenims buvo uždrausta kartu su savimi į maskaradą atsivesti tarnus, visais turtingųjų poreikiais turėjo rūpintis maskarado šeimininkas.
Vilniečių teisė linksmintis
Daugiau informacijos apie Vilniaus maskaradus yra iš XVIII a. paskutinio ketvirčio. 1780 metais Vilniaus magistratas sudarė sutartį su iš Varšuvos kilusiu bajoru Francizseku Ryxu (1732–1799), pagal kurią jis vienintelis galėjo mieste rengti maskaradus, laikyti kavines. Jam buvo nurodyta atidaryti ir viešąjį miesto teatrą. Dėl monopolinių teisių taikymo kilo nesklandumų. Po vilniečių skundų (nuo 1783 m.) 1790 m. LDK asesorių teismas (jo pareigūnai – kanclerio vadovaujamo
 
Įdomybė
 
Apšvietos epochoje išpopuliarėjusiuose maskaraduose negaliojo nei įprasti papročiai, nei socialinė tvarka. Į renginį galėjo patekti bet kokio luomo žmogus, įsigijęs bilietą ir dėvintis kaukę. Siekiant, kad renginyje į akis nekristų socialiniai skirtumai, turtingiems asmenims buvo uždrausta kartu su savimi į maskaradą atsivesti tarnus, visais turtingųjų poreikiais turėjo rūpintis maskarado šeimininkas.
 
seimo skiriami bajorai – rūpinosi miestų reikalais, o nuo XVIII a. II p. nagrinėjo ir valstybinių valstiečių skundus; miestiečių ir valstiečių bylose jis buvo aukščiausias apeliacinis teismas) F. Ryxui paliko išskirtinę teisę rengti loterijas ir kaukių balius, laikyti kavines ir dar kartą nurodė per metus atidaryti teatrą. F. Ryxas nesirūpino ne tik teatro atidarymu, bet ir loterijų bei kaukių balių rengimu, kurių organizavimo teises neoficialiai už didelį mokestį (200 raudonųjų auksinų) perleido Vilniaus pirkliui Jonui Mileriui (1800 m. šis tapo Vilniaus miesto burmistru). Anot Vilniaus magistrato, J. Mileris už F. Ryxą sumokėdavo ir mokesčius, nustatytus magistrato už šią privilegiją (50 raudonųjų auksinų). F. Ryxas J. Milerį
         
  Maskaradus buvo leista rengti su sąlyga, kad jų organizatoriai mokės 83 raudonųjų auksinų mokestį į miesto kasą, informuos apie savo veiklą miesto ir valstybės pareigūnus, nedidins nustatytų bilietų kainų, netriukšmaus ir bažnytinių švenčių dienomis nekels linksmybių.  
         
vadino savo patikėtiniu ir neslėpė, kad neketina rūpintis viešaisiais renginiais, žiūrėjo į sutartį su magistratu kaip į privilegiją, jam vienam garantavusią pajamas iš viešųjų renginių Vilniuje. Monopolinė F. Ryxo teisė netenkino miesto valdžios, todėl 1791–1792 m. skundai dėl jo abejingumo nenutilo. Be to, atsirado daugiau norinčių rengti viešuosius renginius Lietuvos sostinėje. 1792 metais magistratas kreipėsi į ATR Policijos komisiją ir pranešė, kad mieste atsirado keletas asmenų, kurie sutiktų neimdami pinigų už bilietus rengti kaukių balius. Magistratas vylėsi, kad padidės miesto pajamos, bet nuogąstavo, kad „keletas tokių vietų amatininkams, tarnams ir kitiems žmonėms gali labiau pakenkti, nei atnešti naudos“. Maskaradus buvo leista rengti su sąlyga, kad jų organizatoriai mokės 83 raudonųjų auksinų mokestį į miesto kasą, informuos apie savo veiklą miesto ir valstybės pareigūnus, nedidins nustatytų bilietų kainų, netriukšmaus ir bažnytinių švenčių dienomis nekels linksmybių. Maskaradų rengimo teisė Vilniuje buvo suteikta trims asmenims, tarp kurių buvo ir J. Mileris. Jo rengiamos loterijos ir kaukių baliai vyko išnuomotuose LDK kanclerio Aleksandro Sapiegos rūmuose, Antakalnyje. J. Mileris nuolat kėlė bilietų kainas, juos pardavinėjo už 3 auksinus, nors magistrato buvo nustatyta 2 auksinų bilieto vertė, dėl to sulaukė ne tik miesto valdžios įspėjimų, bet ir piniginių baudų. Maskaradų skaičius Vilniuje augo. 1792 metų rugpjūčio 18 d. Vilniaus miestiečiui Jonui Darevskiui buvo suteikta teisė Tyzenhauzų rūmuose Vokiečių g. rengti mažuosius maskaradus, į kuriuos buvo nustatyta įėjimo bilieto kaina – 1 auksinas.
     
  Užgavėnės renginiams buvo palankus laikas, nes, kaip rašė Adomas Mickevičius, žiema į miestus sutraukdavo iš kaimo visus žemvaldžius. Maskaradus miesto gyventojai mėgo ir XIX a. I pusėje. Tapęs Vilniaus burmistru, J. Mileris greta koncertų, salonų ir pobūvių organizavo maskaradus Bžostovskių rūmuose (Dominikonų-Vokiečių g.). Maskaradus atsiminimuose vaizdžiai aprašė Stanislovas Moravskis (1802–1853): „Aukštuomenė suvažiuodavo pusę vienuoliktos arba vienuoliktą, aristokratės ir salonų liūtės – dvyliktą. Paprastai linksmybės trukdavo porą valandų, kartais – iki antros valandos nakties. Visos damos būdavo su kaukėmis. Žemesnės kilmės moterys, norėdamos ganėtinai atsidžiaugti (...) atvykdavo jau devintą valandą. Juk reikia atsišokti už savo keturis auksinus.“  
     
Liudas Glemža