Asmenybės / XVI vidurio - XVII a.
Grįžti

Privatus mokslininkas Vilniaus burmistras Aleksandras Bražycas († 1696)

     
  Senojo Vilniaus miestietija davė kelias dešimtis žymių bažnyčios ir vienuolynų hierarchų, valdininkų, kariškių, verslininkų, teologų, teisininkų, medikų. Tačiau daugelis jų pakeisdavo socialinį statusą, tapdavo dvasininkais ar bajorais, o erdvinius ir socialinius ryšius su ankstesne miestietiška aplinka nutraukdavo ar apribodavo. Kitaip buvo VU profesorių, pvz., teisininkų tarėjo Aleksandro Arono Olizarovijaus (†1659) ir burmistro Pranciško Udalriko Peyerio (†1691), atvejais. Jiems tapimas magistrato nariais reiškė net tam tikrą socialinį ekonominį pasiekimą.  
     
Miesto intelektualas
Vilniaus miesto valdžios elitą daugiausia sudarė pirkliai, tačiau labiausiai išsilavinę  buvo teisininkai ir medikai. Jie vadinti „literatais“ ir galėjo turėti privilegijų, patenkant į magistratą. Burmistras Aleksandras Bražycas nebuvo nei profesorius, nei pirklys, tačiau ilgametis miesto valdininkas, gyvenęs iš kuklios nekilnojamojo turto rentos ir atlyginimo už pareigas bei darbus magistratui. Jo atvejis unikalus senajame Vilniuje ir labiau tiktų, pvz., Gdanskui nei LDK sostinei. Būtent Gdanske ir kituose Pamario miestuose susiformavo įtakingas asmenų, kurie tarnavo miesto valdžioje ir domėjosi įvairiais mokslais (istorija, teologija, matematika, astronomija), sluoksnis.
Vilniaus Šv. Trejybės bazilijonų vienuolyno kronikoje apie A. Bražycą parašyta, kad buvo nevedęs, tarnavo magistrate, nuolat sėdėjo prie knygų. Viename magistrato protokole jis pavadintas teologijos daktaru, tačiau nepavyko nustatyti, kokią aukštąją mokyklą baigė. Matyt, iš pradžių lavinosi namuose (turtingi miestiečiai vaikams samdydavo mokytojus), paskui mokykloje prie Šv. Trejybės ar Šv. Dvasios cerkvės, o gal kurioje nors gimnazijoje Karališkoje Prūsijoje. Čia XVII a. I p. studijavo keliolika vilniečių stačiatikių ar unitų vaikų. Išlikę A. Bražyco autografai liudija puikią rašyseną.
Tikrieji vilniečiai
A. Bražycas kilo iš senos vilniečių rusinų (stačiatikių, vėliau tapusių unitais) pirklių giminės. Štai Gabrielius Semionovičius Bražycas miesto tarybos nariu buvo jau XVI a. pab. – 1592, 1598 metais jis ėjo metinio tarėjo pareigas (jo žmona buvo Anastazija († pr. 1643 03 14), tarybos raštininko ir tarėjo Ivano Jackevičiaus Stabrovskio duktė). XVII amžiuje miesto tarybai priklausė dar du Bražycai, abu Aleksandrai.
         
  A. Bražycas kilo iš senos vilniečių rusinų (stačiatikių, vėliau tapusių unitais) pirklių giminės.  
         
Tai irgi liudija giminės išskirtinumą. 1624 ir 1630 metais metiniu tarėju buvo G. Bražyco sūnus Aleksandras († po 1643 03 14, pr. 1644 07 13), gyvenimo pabaigoje paralyžuotas, o jį globojo brolis Dmitras. Sesers Tatjanos vyras buvo miesto svėryklos raštininkas Matvejus Šostakas († pr. 1644 12 05), kitos įtakingos stačitiakių – unitų giminės atstovas, jų sūnus Piotras Šostakas tapo miesto iždo raštininku, suolininku ir tarėju. Bražycų giminės atstovams priklausė mūrnamis Vokiečių g. pradžioje, prie Rotušės. 1642 metais jame gyveno minėti tarėjas A. Bražycas ir jo sesuo Tatjana, M. Šostako našlė. Dmitras Bražycas († pr. 1645 05 17) buvo vedęs Mariną, Semiono Azarovičiaus dukterį, jų vaikai – Lukas  († 1646), stačiatikis Bazilijus († 1649), priklausęs Šv. Dvasios cerkvės brolijai. Kiti Dmitro vaikai – Gabrielius († po 1667 11 14) ir Teodora († po 1667 11 14), pirklio Jono Seliavos našlė.
Burmistro A. Bražyco tėvai – jauniausias tarėjo G. Bražyčo sūnus, pirklys Tomas Bražycas († po 1661 06 22, pr. 1662 11 02) ir Anna, Izaoko Kuncevičiaus dukra. Jie turėjo mūrnamį už Šv. Kazimiero bažnyčios, o 1657 m. pardavė dalį sodo, buvusio prie mūrnamio. Būtent šį mūrnamį ir likusią sodo dalį Chacutičiaus g. už Šv. Kazimiero bažnyčios burmistras A. Bražycas ir paliko Šv. Trejybės vienuolynui. Vilniečių Bražycų giminei priklausė ir bazilijonas unitas Jozefatas Bražycas (1635–1683), pamokslininkas ir nuodėmklausys, vienuolyno viršininkas, karštas unijos, Dievo Motinos ir šv. Jozefato Kuncevičiaus kultų propaguotojas.
Didžiausias turtas – knygų skrynia
Aleksandras Bražycas suolininku buvo 1676 m., tarėju 1677–1687 m. (metinio tarėjo pareigas ėjo 1677, 1680, 1683, 1686, 1687 metais) ir burmistru 1691–1696 m. (metinio burmistro pareigas ėjo 1691 m., kuomet buvo ir vaitijos administratoriumi). A. Bražycas turtingas nebuvo. Gyvenamąjį plotą nuomojosi – prieš mirtį gyveno Morozų name Arklių g., turėjo tik vieną tarną. Gyvenimo pabaigoje,
         
  Daugelis veikalų siejosi su A. Bražyco eitomis pareigomis, tačiau dalis jų liudija ir įvairiapusius interesus.  
         
kaip ir jo bendravardis dėdė tarėjas A. Bražycas, buvo paralyžuotas ir pareigų eiti negalėjo. Skolinosi iš batsiuvio, vynininko, net užstatė vieną savo knygą – Saksų teisyną. Išskyrus apleistą namelį ir sodo dalį už Subačiaus vartų (dar A. Bražycui esant gyvam, jį priteisė kitam asmeniui, kurį rėmė įtakingas Vilniaus vaitas Jonas Kazimieras Leškevičius; A. Bražycas už sprendimo perduoti sklypą nevykdymą buvo formaliai nubaustas banicija – tremtimi), dvi krautuves Rotušės aikštėje, sugriautas per karą, jokio didesnio turto nepaliko, tik pilną knygų skrynią (perduotos vienuolyno bibliotekai), keletą drabužių (2 kontušus, žiponą, lūšies kailį), įvairių kitų daiktų (2 žvakides ir kt.) už maždaug 600 auksinų. Jų vos pakako laidotuvių išlaidoms apmokėti (iš pradžių jas padengė magistratas) ir skoloms atiduoti. Štai tarnui Rodzevičiui algą sumokėti reikėjo už 10 metų darbą.
Apie publikuotus ar rankraštinius A. Bražyco veikalus žinių neišliko, tačiau žinoma, kad jis buvo neetatinis magistrato oratorius, sakė kalbas valdančiojo elito narių, jų našlių laidotuvėse, magistrato
 
Įdomybė
 
Vilniaus miesto valdžios elitą daugiausia sudarė pirkliai, tačiau labiausiai išsilavinę  buvo teisininkai ir medikai. Jie vadinti „literatais“ ir galėjo turėti privilegijų, patenkant į magistratą.
 
vardu įteikdavo dovanas didikų vestuvėse. Ar kalbos buvo originalios, sunku pasakyti. Išliko A. Bražyco bibliotekos, sudarytos daugiausia iš veikalų lotynų kalba, aprašas. Jame surašytos maždaug 75 pavadinimų knygos – daugiausia teologijos, teisės (per 13 pozicijų), retorikos (4 pozicijos, tarp jų Žygimanto Liauksmino „Praxis oratoria“), politikos (4 pozicijos), geografijos veikalai. Buvo ir grožinės literatūros (pvz., Ezopo, Ovidijaus kūrinių), istorijos (Publijaus Kornelijaus Tacito „Opera“, Simono Starowolskio) veikalų. Daugelis veikalų siejosi su A. Bražyco eitomis pareigomis, tačiau dalis jų liudija ir įvairiapusius interesus. Štai čekų pedagogo Jano Amoso Komenskio 1658 m. Niurnberge pirmą kartą išleistas veikalas „Orbis Sensualium Pictus“ – iliustruotas vadovėlis, skirtas vaikų mokymui.
 
Aivas RagauskasA. Ragauskas, Vilniaus miesto valdantysis elitas XVII a. antrojoje pusėje (1662–1702 m.), Vilnius, 2002, p. 239, 248.