Teisė, teisingumas / XV-XVI a.
Grįžti

Privilegijos, aptarusios žydų padėtį visuomenėje

Geriausiai privilegijų žydams kelią į LDK visuomenę, jų kilmę ir turinį atskleidžia pirmoji privilegija LDK žydams, kurią Vytautas Didysis 1388 m. suteikė Brastos žydų bendruomenei. Ši privilegija, ilgai normavusi santykius tarp krikščionių ir žydų, turiniu nėra originali.
 
Įdomybė
 
Vytauto Didžiojo 1388 m. suteikta privilegija Brastos žydų bendruomenei yra pirmasis LDK rašytinis ir ilgiausiai (iki Abiejų Tautų Respublikos padalijimų) galiojęs teisynas.
 
Jos suteikimo metu Vidurio ir Rytų Europoje jau apie pusantro šimto metų plito vietose pritaikomi vadinamos žydų teisės – Judenrecht  (vok. Žydų teisė) – variantai. Jų pirmtakė – Austrijos hercogo Fridricho 1244 m. suteikta privilegija, žinoma kaip Fridericanum (pagal ją suteikusio valdovo vardą). Privilegijos žydams buvo sudaromos pasitelkus popiežių bules, imperatorių įsakus, žydų ir juos priėmusių krikščioniškų visuomenių tradicijas. Pagrindinis privilegijų žydams tikslas buvo ne tvarkyti santykius jų bendruomenėje, bet apibrėžti kitur neaptariamus savitus ar konfliktinius žydų ir krikščionių santykius. Privilegijos žydams tapo dviejų skirtingų teisės – krikščioniškosios ir žydų Halachos – tradicijų jungtimi, laidavusia žydų įsigyvenimą krikščioniškose visuomenėse.
Vytauto privilegija žydams – pirmasis rašytinis LDK teisynas
Vytauto privilegija Brastos bendruomenei buvo sudaryta vietos sąlygoms pritaikius nuosaikią ir krikščionims atlaidesnę pirmąją Lenkijoje suteiktą Boleslovo Pamaldžiojo privilegiją (1264). Vienas straipsnis apie draudimą naudoti prievartą prieš žydes buvo įtrauktas iš Silezijoje teikiamų privilegijų; čia teiktos privilegijos tapo pavyzdžiu perimant svarbiausią žydų teisės formavimo principą – žydų privilegijos buvo tiesiogiai siejamos su vietos teise, iš
         
  Privilegijomis žydų bendruomenėms buvo kuriami žydų ir krikščionių tarpusavio santykiai LDK (platesniu mastu po 1507 m.), kurie vėliau turėjo įtakos ir kitų etninių bei konfesinių bendruomenių (karaimų, totorių, čigonų) padėčiai LDK visuomenėje.  
         
pradžių – paprotine, vėliau rašytine – Lietuvos Statutais. Klostantis LDK teisės sistemai, šis sprendimas laidavo pirmosios privilegijos žydams, 1507 m. Žygimanto Senojo patvirtintos visiems LDK žydams, universalumą. Privilegijomis žydų bendruomenėms buvo kuriami žydų ir krikščionių tarpusavio santykiai LDK (platesniu mastu po 1507 m.), kurie vėliau turėjo įtakos ir kitų etninių bei konfesinių bendruomenių (karaimų, totorių, čigonų) padėčiai LDK visuomenėje. Nors dažnai yra manoma, kad būtent Žygimanto Senojo visiems LDK žydams patvirtinta Vytauto privilegija Brastos bendruomenei buvusi pirmoji visuotinė (visiems valstybės žydams duota) privilegija, bet taip nėra. Pirmoji yra didžiojo kunigaikščio Aleksandro privilegija (1503). Ji nebuvo tokia išsami, bet įtvirtino svarbiausią iš visų žydų teisę gyventi Lietuvoje. Aleksandras, suteikdamas šią privilegiją, atkūrė žydų gyvenimą Lietuvoje, leido savo 1495 m. ištremtiems žydams po aštuonerių metų grįžti ir kurtis LDK.
     
  1388 m. Vytauto privilegijos reikšmė išskirtinė. Ji yra nuosekliai tyrinėta. Net manyta, kad privilegija – falsifikatas. Šios privilegijos išskirtinumas geriausiai matyti LDK visuomenės teisinės ir socialinės raidos kontekste. Ji – ne tik pirmasis dokumentas, minintis žydus LDK, ne tik šaltinis, numatęs krikščionių ir žydų santykius vos prieš metus oficialiai krikštą priėmusioje visuomenėje. Ši privilegija – pirmasis LDK rašytinis ir ilgiausiai (iki Abiejų Tautų Respublikos padalijimų) galiojęs teisynas. Vytauto privilegija žydams turėjo įtakos ir Lietuvos teisei, joje buvo numatyta (vėliau Lietuvos Statutuose išplėtota) skolinimo ir skolinimosi, įkaito ėmimo sistema.   
     
Žydų integracija: daugiausia privilegijų gavusi nekrikščioniška mažuma
Žydų teisinės ir socialinės padėties klostymasis itin spartus buvo XVI a. ir ypač XVII a., kuomet buvo baigtas sudaryti žydų padėtį apsprendžiančių privilegijų sąvadas – 1646 m. Vladislovo Vazos privilegija. Ji yra paskutinioji iš dešimties LDK žydams suteiktų visuotinių privilegijų, kuri kartu su Lietuvos Statutais (ypač Trečiuoju) reglamentavo LDK žydų padėtį iki ATR trečiojo padalijimo.
         
  Valstybė, vienodindama skirtingoms socialinėms grupėms priklausančių pavaldinių galimybes, ėmė reglamentuoti net tas sferas, kuriose tradiciškai dominavo religinė teisė.  
         
1646 m. privilegija, kaip ir kitos XVII a. suteiktosios (1629 m. Zigmanto Vazos ir 1633 m. Vladislovo Vazos), adaptavo Lietuvos Statuto nuostatas specialiai žydams ir suformavo jų išskirtinę, nuo Lenkijos karalystės žydų besiskiriančią padėtį. XVII a. privilegijose galima matyti kelias svarbias žydų įjungimo į visuomenę tendencijas: Vytauto Didžiojo privilegijos praktinės reikšmės nunykimą, dalinį žydų gyvenimo miestuose (bent valstybiniuose) vienodinimą, krikščioniškai visuomenės daliai būdingų šeimos turtinių (ypač moters ir nepilnamečių vaikų) bei globos santykių diegimą žydams. Valstybė, vienodindama skirtingoms socialinėms grupėms priklausančių pavaldinių galimybes, ėmė reglamentuoti net tas sferas, kuriose tradiciškai dominavo religinė teisė.
Kiekviena žydų bendruomenė turėjo dar miesto ar miestelio, kuriame buvo įsikūrusi, savininko suteiktą vadinamą lokalią privilegiją. Ji buvo mažiau deklaratyvi nei visuotinės (jose neretai fiksuota siekiamybė, kasdienybėje turėjusi begales variacijų), susieta su konkretaus miesto ir jame įsikūrusių miestiečių bei žydų reikmėmis. Lokalių privilegijų yra daug, jos – įvairios, nulemtos vietos poreikių ir tradicijų. Šios grupės privilegijose dominavo kelios esminės tvirtinamų nuostatų grupės: žydų gyvenamosios erdvės (kvartalo) aptarimas, sklypų sinagogai ir kapinėms skyrimas arba leidimas juos įsigyti, ekonominės veiklos formų ir galimybių apibrėžimas, žydų mokamų mokesčių ir duoklių dydis, žydus teisti galinčių teismų bei teisynų įtvirtinimas.
     
  Privilegijų žydams teikimą ir tobulinimą sąlygojo daug veiksnių: visuomenės krikščionėjimas, antijudaizmo stiprėjimas ir krikščionio ritualinės žmogžudystės mito sklaida (mito sklaidos prevencijai ir apkaltos procedūrai sugriežtinti buvo skirtos dvi XVI a. Žygimanto Augusto suteiktos privilegijos), Lietuvos Statutų kodifikavimas, visuomenės socialinio ir ekonominio gyvenimo pokyčiai, teismų sistemos pertvarkymas... Jokia kita nekrikščionių bendruomenė tokio skaičiaus privilegijų negavo. Žydai aktyviai siekdavo gauti privilegijų ir greitai reaguodavo į pasikeitimus.   
     
Jurgita Šiaučiūnaitė-Verbickienė