Ūkis / XV-XVI a.
Grįžti

Privilegijuoti tarpininkai: ankstyvosios pirklių bendruomenės Lietuvoje

Priešindustrinėje epochoje svarbiausia bendruomenės ekonominės veiklos apraiška buvo prekyba. Pirkliai buvo mobiliausias viduramžių ir ankstyvųjų naujųjų laikų miesto gyventojų sluoksnis, kuris sėkmingai perėmė ir skleidė kasdienybėje civilizacijos pasiekimus, užtikrino nuolatinę naujovių ir kultūrinių įtakų cirkuliaciją. Jų prekybinės kelionės ir finansinė veikla prisidėjo prie miesto ekonominio ir kultūrinio gyvenimo intensyvumo. Didžiausi Europos miestai pritraukdavo į savo turgus bei muges pirklius iš tolimiausių regionų, kurie prekiaudami keisdavosi ir kultūrine patirtimi. Todėl kontaktai tarp pirklių praturtindavo miestiečių ir net didikų materialinę bei dvasinę kasdienybės kultūrą. Vėlyvaisiais viduramžiais pirkliams priskiriame ir paštininko, patikėtinio, diplomato, informatoriaus, žvalgo bei kreditoriaus funkcijas. Pirkliai perveždavo dideles grynųjų pinigų sumas ir kitais būdais tarnaudavo valdovams bei kitiems valstybės pareigūnams.
Vilnius: gija tarp Rytų ir Vakarų
Prekybos funkcionavimą ir tęstinumą užtikrino pirklių bendruomenės didžiausiose Lietuvos miestuose. Ypatingą vietą šalies prekybos sistemoje užėmė Vilniaus pirkliai. Per miestą
 
Įdomybė
 
Nuo XIV a. Vilniuje gyveno gausi vokiečių pirklių bendruomenė, kuriai vadovavo iš Rygos miestiečių kilęs Hanulas. Vokiečių pirkliai Vilniuje įsikūrė prie Šv. Mikalojaus bažnyčios. Bažnyčios pavadinimas (šv. Mikalojus buvo pirklių globėjas) išduoda, kad tai buvo krikščionių pirklių maldos namai. Šiandieninė Vokiečių gatvė Vilniuje taip pat liudija, kokios tautybės žmonės čia gyveno.
 
driekėsi svarbus prekybos sausuma kelias, vedęs per Polocką ir Smolenską į Maskvos valstybės žemes. Šis kelias sujungė Maskvos, Vidurio ir Vakarų Europos prekybos erdves.
         
  Netrukus LDK sostinė tapo tarptautiniu prekybos centru, kuriame susitikdavo Rytų, Vidurio ir Vakarų Europos pirkliai.  
         
Išskirtines teises Vilniaus pirkliai gavo dar Algirdo valdymo laikais (1345–1377). Didysis kunigaikštis atleido Vilniaus pirklius nuo muito visoje valstybės teritorijoje. Vėliau šią teisę pakartojo po Algirdo valdę didieji kunigaikščiai. Netrukus LDK sostinė tapo tarptautiniu prekybos centru, kuriame susitikdavo Rytų, Vidurio ir Vakarų Europos pirkliai.
Ankstyviausios žinios apie Lietuvoje susikūrusias pirklių bendruomenes mus pasiekė iš XIV amžiaus. Pirkliai būrėsi į bendruomenę, kuri turėjo savitą organizaciją ir jos nariams garantavo saugumą. Svetimšalių globėju tradiciškai buvo valdovas. Lietuvoje jau Vytauto laikų sutartyse su Vokiečių ordinu (pradedant 1398 m. Salyno sutartimi) apibrėžiama abipusė pirklių laisvė prekiauti be naujų muitų ir krašto valdovo pareiga juos globoti. Greičiausiai pirklių globos samprata buvo žinoma ir taikoma dar pagoniškoje Lietuvoje, nes nuo XIV a. Vilniuje gyveno gausi vokiečių pirklių bendruomenė, kuriai vadovavo iš Rygos miestiečių kilęs Hanulas. Vokiečių pirkliai Vilniuje įsikūrė prie Šv. Mikalojaus bažnyčios. Bažnyčios pavadinimas (šv. Mikalojus buvo pirklių globėjas) išduoda, kad tai buvo krikščionių pirklių maldos namai. Šiandieninė Vokiečių gatvė Vilniuje taip pat liudija, kokios tautybės žmonės čia gyveno.
Greta vokiečių pirklių Vilniuje egzistavo ir skaitlinga rusėnų bendruomenė. Jau Vygandas savo kronikoje minėjo civitas Ruthenica (rusėnų miestą), o viename rusų metraštyje minimi „didieji miestiečiai“ (miestiče velikie) greičiausiai buvo rusėnai. Apie gausiai rusėnų gyvenamą kvartalą liudija ir didelis cerkvių tankis nuo šiandieninės Rotušės fasado žiūrint į dešinę, kurių išliko tik maža dalis. Apie rusėnų bendruomenės buvimą primena ir šiandieninė Rusų gatvė.
     
  Nuo XIV a. vokiečių ir rusėnų pirklių bendruomenės  formavo Vilniaus ekonominį gyvenimą. Miesto pirkliai su kitais pirkliais palaikė ryšius, kurie per Gdanską siekė Nyderlandus, Flandriją, Angliją, o iš kitos pusės – Didįjį Naugardą. XIV amžiaus pab. Vilnius figūravo Hanzos kelių aprašuose, parengtuose pirkliams, keliaujantiems į Rytus per Prūsiją ir Lenkiją. Gdanske buvo susiformavusi pirklių grupė, kuri bendradarbiavo su LDK pirkliais. Ją sudarė miesto tarybos nariai, diplomatai ir kariniai Gdansko veikėjai. Palaikydami tvirtus ryšius su užsienio partneriais, Vilniaus pirkliai per keletą kartų užėmė aukštą padėtį vietinėje visuomenėje. Štai Petras Goskovičius palaikė artimus santykius su bajorija, o jo sūnėnas Andrius net tapo Vilniaus vyskupu (1481–1491). Aukštą padėtį Vilniuje užėmė ir Laurinavičių šeima (disponavo žemėvalda, ėjo vaito pareigas).  
     
Kaunas: prekybinių arterijų santaka
LDK ir už jos ribų aktyviai reiškėsi ir Kauno pirkliai. Po 1404 m. Racionžo taikos sutarties jiems susidarė palankios sąlygos kurtis mieste. Pirklių invaziją į Kauną masino ir Lietuvos tiekiamos prekės. Pirklių kūrimuisi Kaune įtaką padarė ir 1424 m. tarp Jogailos ir Vokiečių ordino pasirašyta Nešavos sutartis, garantavusi kelionių laisvę po LDK, Lenkijos ir Ordino žemes. Nuo 1440–1441 m. Kaune veikė Hanzos sąjungos kontora, o į miestą vis dažniau užsukdavo pirkliai iš vadinamų prūsų miestų (Gdansko, Torunės, Elbingo). Aktyviausiai Kaune reiškėsi Gdansko pirkliai. Vasarą ir rudenį Kauną pasiekdavo jų laivų flotilės, gabendavusios svarbiausią prekę LDK rinkai – druską.
     
  Kauno miesto pirklių bendruomenę XV a. pr. sudarė daugiausia atvykėliai vokiečiai. Tai rodo ir jų pavardės. 1414 metais Vokiečių ordino Brandenburgo komtūro skolininkų sąraše minimi skolininkai: miesto vaitas Niclos Trintel ir miestiečiai – Jacob czu Garbow, Ulrich Czenger. Visi jie buvo pirkliai, aktyvūs ir mobilūs žmonės, turėję ryšių Ordino valstybėje, užsiėmę tarptautine ir vietine prekyba.  
     
Kauno miestas nuolatos sulaukdavo kitų Lietuvos miestų pirklių dėmesio. Norėdami vykti į Dancigą ar kitus Prūsų miestus, pirkliai negalėjo aplenkti Kauno. 1410–1411 metais Brandenburgo komtūrui
         
  Kauno miestas nuolatos sulaukdavo kitų Lietuvos miestų pirklių dėmesio.  
         
buvo įsiskolinę ne tik Kauno, bet ir Vilniaus, Trakų ir Krėvos pirkliai. Jungiamoji prekybos arterija, kuri ir sudarė palankias sąlygas iškilti Kauno miestui, buvo Nemunas ir jo intakas Neris. Abiem upėmis plaukiojo prekybiniai laivai. Nerimi buvo pasiekiamas didžiausias šalies miestas – Vilnius, o palei Nemuno vidurupį ir aukštupį jau XV a. buvo išsidėsčiusi virtinė miestų ir miestelių. Tarp jų išsiskyrė Punia, Merkinė ir Gardinas. Neries intakas Šventoji ir į Nemuną įtekantis Nevėžis – laivybinės prekybos upės. Prie jų iškilo Ukmergės, Anykščių ir Kėdainių miestai.
     
  XV a. ir XVI a. pr. Kaune aktyviai prekiavo Trakų miestiečiai, krikščionys ir karaimai. Pastarieji buvo sutinkami ir Prūsų miestuose, jie taip pat prekiavo su Hanzos pirkliais Lietuvoje. 1494 metais kauniečiai net skundėsi, kad Trakų pirkliai mieste prekiauja mažmenomis ir kenkia Kauno pirklių interesams.  
     
Kauno miesto skiriamasis bruožas nuo kitų Lietuvos miestų buvo tas, kad jame susiformavo Hanzos kontora (Polocke taip pat veikė hanziečių kontora). Hanzos kontoros
         
  Kauno miesto skiriamasis bruožas nuo kitų Lietuvos miestų buvo tas, kad jame susiformavo Hanzos kontora (Polocke taip pat veikė hanziečių kontora).  
         
susiformavimas Kaune buvo konkurencijos su vietiniais pirkliais pasekmė. 1445–1448 metais Kaune Dancigo pirkliai jau turėjo Dancigo tarybos patvirtintus organizacijos nuostatus. 1450 metais dokumentuose pirmą kartą minimas ir Kauno pirklių vyresnysis (lot. prepositus mercatorum de Kawn), o 1470 m. Lietuvos ir Lenkijos valdovas Kazimieras patvirtino Hanzos kontoros Kaune nuostatus. Tokiu būdu kontora buvo sustiprinta iš viršaus – valdovo valia. Greta Kauno pirklių bendruomenės atsirado ir Hanzos miestų sąjungos organizuota kontora, kurioje daugumą sudarė dancigiečiai.  
 
Arvydas Maciulevičius