Teisė, teisingumas / XV-XVI a.
Grįžti

Prokuratoriai – teisingumo riteriai ar verslininkai?

Bylininkų pavaduotojai1529 m. Pirmasis Lietuvos Statutas (PLS) įteisino „krikščioniškosios teisės tvarką“ – teismo viešumą ir bylos šalių „akivaizdžią“ dalyvavimo lygybę procese. Tačiau reikalavimas bylinėtis asmeniškai nebuvo suvokiamas tiesmukai, nes VI skyriaus 8 straipsnyje įrašyta anksčiau susiklosčiusi norma, leidusi teisme bylininką „pavaduoti“ asmeniui, tiesiogiai nesusijusiam su byla ir prisiėmusiam atsakomybę už jos baigtį.
 
Įdomybė
 
LDK jau XVI a. II p. įgyvendinama piliečių teisė į gynybą: 1566 metais Antrajame Lietuvos Statute atsirado specialus IV sk. 33 straipsnis, įpareigojęs teismą paskirti prokuratorių kiekvienam, pareikalavusiam jo paslaugų, o neišgalinčius jų pasamdyti atsakovus („vargšus našlaičius ir nepasiturinčias našles“) teismo paskirtas prokuratorius privalėjo ginti veltui.
 
Tam, kad būtų išvengta apsišaukėlių, šalies „pavaduotojas“ privalėjo gauti iš bylininko vadinamą pavedimo (įgaliojimo) raštą. PLS pavadavimo motyvų nenurodė, tačiau išlikę bylų protokolai ir vėliau priimti Statutai atskleidžia priežastį – bylininko „nemokėjimą kalbėti“ ir negebėjimą „savo bylą vesti“. Terminų, vartotų tokiems asmenims įvardyti, įvairovė (pasiuntinys, pagalbininkas, tarnybininkas, bičiulis, įgaliotinis) rodo, kad šalį dažniausiai pavaduodavo artimas šeimai asmuo arba draugas (veikė principas „aš padėsiu tau, o tu – man“). Kartais buvo mokama kokia nors paslauga arba dovana. Tačiau PLS VI sk. 9 straipsnis jau numatė galimybę bylos šalį „pavaduoti“ ir prokuratoriumi vadinamam asmeniui. Kad prokuratorystės institutas buvo naujas reiškinys, rodo PLS VI sk. 9 straipsnio redagavimo istorija. Pirminės Statuto redakcijos (1522) autoriai prokuratoriauti leido tik LDK indigenams (vietiniams), turintiems nekilnojamo turto. O išplėstinėje redakcijoje numatyta išimtis, leidusi tokia veikla užsiimti ir svetimšaliams, tačiau tik bylose „dėl garbės, kas kieno garbę įžeistų“.
Valdovo teisės „pamokos“ bajoramsProkuratoriaus (iš lot.k. įgaliotinis, patikėtinis) terminas į LDK atėjo iš viduramžių Europos teisės, greičiausiai iš Lenkijos.
         
  Naujas „madas“ diktavo pirmiausia valdovas.  
         
Rusėniškuose dokumentuose sutinkamas jau XVI a. pr., tačiau jo  vartosena ikistatutiniuose šaltiniuose (1509–1529) susijusi su: 1) valdovo teismo veikla; 2) bažnyčios hierarchų interesų atstovavimu; 3) miesto (vad. Magdeburgo) teise; 4) teisena Palenkėje, kur veikė Lenkijos teisė. Naujas „madas“ diktavo pirmiausia valdovas. Kai prieš pat įsigaliojant Statutui buvo informuotas apie Vilniaus vaivadaičio Jono Radvilos norą, kad jo šeimos interesus byloje prieš Goniondzo žemionis gintų valdovo dvarionis Nipšicas, Žygimantas Senasis davė jam teisės pamoką: „neteisėtas dalykas“, kad kieno nors tarnybininkas dalyvautų byloje prieš savo poną. Tačiau teisės rasti kitą prokuratorių nedraudė. Išliko ne vienos bylos protokolas, kai valdovas, nesulaukęs į teismą atvykstančių atsakovų dėl ligos, nurodė jiems atsiųsti prokuratorių arba įgaliotinį su įgaliojimais „surasti ir prarasti [ieškinį]“.
Teisės studijos – „iš praktikos“
Prokuratoriaus termino recepcija neabejotina, tačiau šio instituto sklaidą Lietuvoje labiausiai skatino jo įteisinimas Statute. Tai patvirtina šaltiniuose per visą XVI a. stebimas prokuratoriaus ir įgaliotinio funkcijų neatribojimas, dažni atvejai, kai vienas ir tas pats asmuo toje pačioje byloje vadinamas prokuratoriumi, įgaliotiniu (rusėn. umocovanyj) ir kalbovu (rusėn. riečnik). Bene ryškiausias jų statuso skirtumas – atlygis. Prokuratoriai buvo samdomi profesionalai praktikai, nes įgyti juristo specialybę Lietuvoje iki XVII a. vid. nebuvo galimybės. Tačiau XVI a. dauguma jų, būdami valdovo dvarionys arba raštininkai, stebėdami teismų darbą ir studijuodami Statutą, pelnė „išmanančių visuotinę teisę“ specialistų reputaciją. Šiems gausėjant, „nespecialistai“ įgaliotiniai (bičiuliai) nepajėgė su jais konkuruoti. Šio konflikto išraiška – 1547 m. seime valdovui pateiktas bajorų, siekusių atpiginti teismo procesą, prašymas kasuoti (panaikinti) prokuratorystę. Žygimantas Augustas atsakė, esą ne jis sprendžia, kuriam bajorui prokuratorius reikalingas, o kuriam – ne. Ir dar ironizavo: kai patys jų nesamdysite, tuomet jų ir nereikės. Tačiau sparti sociopolitinių santykių raida LDK bei nuolat tobulinama rašytinė teisė skatino kvalifikuotos juridinės pagalbos poreikį.
Teisingumo užtikrinimas: teisė į gynybą – visiems
Nepaisant bajorų nepasitenkinimo, privatus prokuratoriaus verslas sparčiai plito, todėl jo veiklą teko griežčiau reglamentuoti, atsižvelgus ir į valstybės interesus. 1566 metais Antrajame Lietuvos Statute atsirado specialus IV sk. 33 straipsnis, įpareigojęs teismą paskirti prokuratorių kiekvienam, pareikalavusiam jo paslaugų, o neišgalinčius jų pasamdyti atsakovus („vargšus našlaičius ir nepasiturinčias našles“) teismo paskirtas prokuratorius privalėjo ginti veltui. Tokia lengvata palikta ir 1588 m. Trečiajame Statute, kuriame valdovas ir pats įsipareigojo paskirti prokuratorių apkaltintiems valdovo majestoto (didybės) įžeidimu. XVI amžiaus II p. Statutuose buvo įtvirtinti prokuratorių etikos principai, numatyta griežta baudžiamoji atsakomybė (nuo keturių savaičių kalėjimo ir nuostolių atlyginimo iki mirties bausmės) už įgaliojimų klastojimą, įsipareigojimų klientui nevykdymą arba sąmoningą sukčiavimą bei kliento interesų išdavystę.
     
  Prokuratoriai galėjo atstovauti bylos šalis ir civilinėse, ir baudžiamosiose bylose. Tačiau kai kaltinamajam grėsė mirties bausmė, atsakovas privalėjo procese asmeniškai dalyvauti. Bet  pasitaikydavo ir įstatymų nepaisančių. Štai Semeliškių valsčiaus bajoras Albertas Bagdonaitis atsiuntė į teismą tik prokuratorių, nes esą susirgo, o dvarponis jį aptiko smuklėje, žaidžiantį kauliukais...  
     
Pareiga „ginti teisybę“
Prokuratoriaus veiklos imtis buvo uždrausta dvasininkams ir atitinkamo teismo teisėjams bei raštininkams. Antrojo Statuto galiojimo metu verstis prokuratoryste leidžiama ir nebajorams, tačiau Trečiasis Statutas tokios galimybės jau nemini.
         
  „Kaip riteris ginklu gina valstybę ir taiką, taip prokuratorius žodžiu gina teisingumą.“  
         
PLS dar nenumatė prokuratoriaus įgaliojimų rašytinio įteisinimo, tuo tarpu vėlesniuose to reikalauta kategoriškai: kiekvienas klientas privalėjo valdovo kanceliarijoje arba teismo įstaigoje įforminti atitinkamą dokumentą, o jo išrašą iš „knygų“ įteikti pasirinktam prokuratoriui. Reaguodami į augantį kvalifikuoto atstovavimo bylose poreikį, įstatymų leidėjai XVI a. II p. leido prokuratoriaus veikla užsiimti ir neturėjusiems „sėslumo“ Lietuvos Kunigaikštystėje, tačiau jų įgaliojimo taisyklės buvo griežtesnės. Taigi LDK įstatymai užtikrino bajorų teisę į gynybą teisme. Savivaldžių miestų gyventojams tokią teisę garantavo vad. Magdeburgo teisė, kurios komentaruose, paplitusiuose ir Lietuvoje (Weichbildo glosų 16 str.), prokuratoriaus vaidmuo pompastiškai prilygintas riteriui: „Kaip riteris ginklu gina valstybę ir taiką, taip prokuratorius žodžiu gina teisingumą.“ O teisybė tokia: už gynybą jam buvo atlyginama ne tik solidžiais honorarais, bet ir galimybe plėsti naudingų pažinčių ratą ir kopti karjeros laiptais.
 
Irena Valikonytė

Literatūra:  I. Valikonytė, „Prokuratorius XVI amžiaus pirmojoje pusėje: bylos šalies pavaduotojas, kalbovas ar „teisingumo riteris“, Pirmasis Lietuvos Statutas ir epocha,  sud. I. Valikonytė ir L. Steponavičienė, Vilnius, 2005,  p. 135–151.