Mokslas, technologijos / XIII-XIV a.
Grįžti

Rašytiniai dokumentai žodinės kultūros visuomenėje

Pirmieji prisilietimai prie rašytinio žodžio
Ikikrikščioniška Lietuva buvo žodinės kultūros kraštas. Vokiečių ordino kronikininkas Petras Dusburgietis XIV a. pr. ironiškai atpasakoja anekdotą apie rašmenis pamačiusius pagonis: „[Prūsai] neturėjo rašto /.../ Jie be galo stebėdavosi, sužinoję, kad žmogus gali raštu perduoti savo norą kitam, čia nesančiam.“
         
  „[Prūsai] neturėjo rašto /.../ Jie be galo stebėdavosi, sužinoję, kad žmogus gali raštu perduoti savo norą kitam, čia nesančiam.“  
         
Teorijas apie „lietuvių runas“ paliekant legendoms, galima konstatuoti, kad iki XIV a. pab. lietuviai tarpusavio komunikacijoje rašto nenaudojo. Tačiau skaityti ir rašyti nemokantis lietuvių valdantysis elitas (valdovai ir didikai) su dokumentais buvo susipažinęs. Tai daryti juos vertė intensyvėjantis politinis gyvenimas ir kaimyninių valstybių rašto tradicija. XIII a. vid. Lietuvos karaliumi vainikuotas Mindaugas paskelbė kelis lotyniškus dokumentus Livonijos ordinui ir naujai paskirtam Lietuvos vyskupui. Kaip liudija kitas Mindaugo dokumentas, šie tekstai buvo rašomi ne Lietuvos teritorijoje. Kalba eina apie 1253 m. Mindaugo prekybinę privilegiją Rygos miestui, kurią buvo parengę rygiečiai ir kurios Mindaugas veikiausiai nepatvirtino. Dokumentų rengimas gavėjų kanceliarijoje buvo paplitęs reiškinys ir kitose valstybėse, jis neturėtų stebinti rašto tradiciją dar tik atrandančioje Lietuvoje. Svarbiau buvo tai, kad dokumentą valdovas (turbūt viešai) paskelbė ir antspaudavo (nors išlikęs Mindaugo antspaudas yra vėlesnė klastotė). Tokiu keliu rašto dokumentai atėjo į Lietuvą. Tačiau kartu jie iš jos ir „išėjo“: valdovo laiškai ar privilegijos atitekdavo svetimšaliui gavėjui ir geriausiu atveju išlikdavo jo raštinės archyve. Kopijų vietoje niekas nepasilikdavo ir jų nerinkdavo. 
Rašto užuomazgos žodinėje kultūroje
Per pirmuosius valstybingumo šimtmečius padėtis nesikeitė. Kol Lietuva galutinai nepriėmė krikščionybės, raštas vartotas tik tarptautinėje erdvėje, palaikant santykius su kitomis valstybėmis.
         
  Kartais lietuvių valdovą pasiekdavo užsienio monarchų laiškai, pvz., popiežiaus Jono XXII laiškas Gediminui ar Romos imperatoriaus Karolio IV – Algirdui ir Kęstučiui.  
         
Vidaus gyvenime rašytiniai dokumentai (privilegijos bajorams ar cerkvei) buvo žinomi tik senesnę rašto kultūrą turinčiuose rusėnų kraštuose. Tačiau ir ten jų rašyta negausiai. Nedaug išliko ir į svetimus kraštus adresuotų laiškų ar dokumentų, neįvairus buvo jų žanras. Tai galėjo būti valdovo vardu skelbiami laiškai arba tarptautinės sutartys. Kartais lietuvių valdovo dvarą pasiekdavo užsienio monarchų laiškai, pvz., popiežiaus Jono XXII laiškas Gediminui ar Romos imperatoriaus Karolio IV – Algirdui ir Kęstučiui. Labiausiai žinomi 1322–1324 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškai popiežiui, Šiaurės Vokietijos Hanzos sąjungos miestams ir pranciškonų bei dominikonų vienuolijoms, kuriuose jis žadėjo priimti krikštą, pateikė savitą konflikto su Ordinu interpretaciją, pakvietė į šalį užsienio riterius, amatininkus ir valstiečius.
     
  Laiškuose atsispindi lietuvių valdovo santykis su raštu ir jo vardu skelbiamais tekstais. Gediminas lengvai išsižadėjo laiške raštu fiksuoto įsipareigojimo priimti krikštą, tai logiškai teisindamas komunikaciniu sutrikimu: neva lotyniškai rašantys raštininkai ne taip perteikė jo pirminę nuostatą. Laiškuose dominuoja jo aplinkos kultūrai reikšmingesnis „žodis“: „Pirmiau geležis pavirs į vašką, o vanduo į plieną, nei mes atšauksime mūsų ištartą žodį“. Gediminas demonstratyviai piktinasi jo laiškus perėmusiais Ordino riteriais, tačiau jo pyktį sukelia ne tiek žinių perdavimo sutrukdymas, kiek tai, kad šiuo veiksmu buvo išniekintas jo ženklas–antspaudas ir pasikėsinta į valdovo garbę.  
     
Iš Gedimino laikų išliko pirmosios tarptautinės rašytinės sutartys: abi buvo sudarytos su kaimyninės Livonijos senjorais – Ordinu, vyskupijomis ir Rygos miestu (1323, 1338). Dar pagoniškais laikais rašytinės sutartys buvo sudaromos su Vokiečių ordinu, Lenkijos karaliumi, Maskvos ir Mazovijos kunigaikščiais. Nuo Jogailos laikų reguliariai atnaujinamos paliaubų sutartys su Ordinu tapo sudėtine tarpusavio santykių dalimi.
Rašto daugiakalbystė
Tačiau šiuose negausiuose Lietuvos valdovų vardu skelbiamuose dokumentuose galima rasti vieną netikėtą perspektyvą.
 
Įdomybė
 
Nors iki XIV a. pab. lietuviai rašto tarpusavio komunikacijai nenaudojo, geopolitinė šalies padėtis tarp įvairių valstybių, poreikis prisitaikyti prie kaimyninių kraštų civilizacinių ypatybių lėmė tai, kad XIV a. Lietuvos valdovai su užsienio šalimis bendravo net keturiomis rašto kalbomis. Tad Europos civilizacijai būdingą dvikalbystę (lotynų ir vietos kalbos derinį) Lietuvoje, neturinčioje savo rašto kalbos, paradoksaliai pakeitė rašto daugiakalbystė.
 
Geopolitinė šalies padėtis tarp įvairių valstybių, poreikis prisitaikyti prie kaimyninių kraštų civilizacinių ypatybių, jų kultūrų ir religijų lėmė tai, kad XIV a. Lietuvos valdovai su užsienio šalimis bendravo net keturiomis rašto kalbomis. Popiežiui ir kitiems adresatams Vakarų Europoje Gedimino raštininkai laiškus rašė lotyniškai, Vokiečių ordinui – vokiečių kalba, sutartys su Rusios kunigaikščiais Algirdo ir Kęstučio laikais sudarinėtos rusiškai, o į Konstantinopolio patriarchą Algirdas kreipėsi graikiškai. Tai skiriasi nuo aplinkinių ir tolimų krikščioniškų valstybių situacijos, kur šalia to meto lingua franca – lotynų kalbos (bizantinės civilizacijos erdvėje ją atitiko graikų kalba, o Rusios kraštuose – rusų) dar tik radosi pirmieji tekstai tautinėmis anglų, prancūzų, vokiečių ir kitomis kalbomis. Tad Europos civilizacijai būdingą dvikalbystę (lotynų ir vietos kalbos derinį) Lietuvoje paradoksaliai pakeitė rašto daugiakalbystė. Tiesa, tarp tų rašto kalbų negalėjo būti vietos kalbos, o ši aplinkybė ilgus šimtmečius nulėmė sudėtingą lietuvių kalbos likimą.
     
  Rašto kalbų įvairovė rodo, kad Lietuvos valdovai, reikalui esant, galėjo pasitelkti skirtingomis kalbomis kalbančius ir rašančius asmenis. Gedimino dvare gyvenę vienuoliai pranciškonai Mikalojus ir Henrikas bei dominikonas Bertoldas tapo net valdovo patarėjais. Galbūt jų patarimai pastūmėjo didįjį kunigaikštį pradėti krašto valdymo reformas. Bendravimas su šiais rašto žmonėmis padėjo lietuvių kilmingiesiems pažinti toliau esantį ir jiems nematytą pasaulį, geriau suvokti šio pasaulio kategorijas ir vertybes.  
     
Rimvydas Petrauskas 
 
Literatūra: Chartularium Lithuaniae res gestas magni ducis Gedeminne illustrans. Gedimino laiškai, parengė Stephen C. Rowell, Vilnius, 2003.