Tautinė ir religinė įvairovė / XVII vidurio - XVIII a.
Grįžti

Religijos keitimas LDK: konversija ir apostazė

Tėvų suteiktos prigimtinės religijos
 
Įdomybė
 
XIX a. Radvilų giminės biografijas parašęs Edvardas Kotlubajus Martynui Radvilai priskyrė domėjimąsi ne tik alchemija, „filosofiniu akmeniu“, bet ir judaizmu: „Ėmė įsivaizduoti, kad geriausias yra žydų tikėjimas, ir rimtai nutarė tapti žydu. Pasamdė hebrajų kalbos ir judaizmo dogmų mokytojus. Savo dvare apgyvendino vien žydus, pašalino iš jo krikščionis ir pedantiškai laikėsi šabo bei košerio.“
 
atsisakymas – apostazė (gr. Apostasis) ir naujos religijos priėmimas – konversija (lot. Conversion), įtikėjus, dėl vienokių ar kitokių pragmatinių motyvų LDK buvo vertinama kontraversiškai. Mesianistinė Katalikų bažnyčia dėjo nuoseklias pastangas tikinčiųjų ratui gausinti, kiekvieno nekrikščionio at(si)vertimas buvo vertinamas kaip pozityvus, laukiamas ir geidžiamas žingsnis, net jei ir savąją bendruomenę paliekančio naujakrikšto įsijungimas į naująją aplinką buvo sudėtingas bei kartais nesėkmingas. Žydui ar totoriui savo religijos išsižadėjimas ir tapimas krikščioniu tradicinėje religinio mąstymo visuomenėje reiškė bet kokių saitų su šeima bei bendruomene nutraukimą, įprastos gyvenimo aplinkos palikimą, naujo gyvenimo pradžią. Misijų tarp nekrikščionių rengėjai nuolat svarstė apie naujakrikštų materialinės ir socialinės padėties gerinimą, jie suvokė, kad nepalanki ir sunki gyvenimo kasdienybė nepadeda tarpti naujai priimtam tikėjimui, neužtikrina jo ilgaamžio tęstinumo ir gali grėsti krikščionybės išsižadėjimu.
Krikščionių konvertitų skatinimo programa
Motyvai, skatinę nekrikščionis priimti krikščionybę, skirtingi ir individualūs: bandymas ištrūkti iš visuomenės marginalų grupės, socialinės ir materialinės gerovės siekimas, neatmestinas ir nuoširdus įtikėjimas. LDK buvo teisiškai įtvirtinta nuostata, kad kiekvienas nekrikščionis naujakrikštas yra nobilituojamas – tampa bajoru. Panašu,
         
  LDK buvo teisiškai įtvirtinta nuostata, kad kiekvienas nekrikščionis naujakrikštas yra nobilituojamas – tampa bajoru.  
         
kad dėl socialinės padėties savitumų (žemės suteikčių ir atliekamos karinės tarnybos) totoriai šia galimybe pasinaudojo sėkmingiau, kai kurios jų šeimos davė pradžią LDK bajorų giminėms, kurios savo genealogijoje nesivaržydamos nurodydavo totorišką kilmę (pvz., Glinskiai).
Žydai skausmingai reaguodavo į judaizmo išsižadėjimą. Istorijos šaltiniuose išliko dvasininkų ar krikštui pasirengusių žydų skundai, kad šeimos suorganizuota bendruomenė apguldavo bažnyčią, triukšmu ir grasinimais trukdydavo krikšto apeigas. Nujausdami galimas pasekmes bendruomenei, žydai skeptiškai vertino krikščionis, norinčius priimti judaizmą ir susisieti su jų bendruomene. XVII amžiaus vid. Lietuvos Vaade priimtais sprendimais buvo draudžiama į bendruomenes priimti judaizmą priėmusius krikščionis ir populiarinti judaizmą visuomenėje. Tikėtina, kad tokie sprendimai neatsirado be pagrindo.
Kova su religine migracija
     
  LDK dominuojant krikščionybei, apostazės atvejų būta, tačiau nedaug arba apie šiuos Bažnyčios ir valstybės smerkiamus atvejus tebuvo kalbama puse lūpų. Realūs ir legendiniai krikščionybės išsižadėjimo atvejai, LDK visuomenėje periodiškai prasismelkdavęs domėjimasis islamu bei judaizmu (tuo buvo kaltinami XVI a. antitrinitoriai) LDK visuomenėje reiškėsi kaip nekrikščioniškų religijų baimė. Ar ją kėlė realios priežastys?   
     
XVI a. pr. Vilniaus vyskupas Povilas Alšėniškis viešai kėlė problemą dėl ne santuokoje su nekrikščionėmis gyvenusių žydų ir totorių, nuogąstaudamas, kad iš šio ryšio gimstantys vaikai tampa ne krikščionimis, o judėjais ar musulmonais. III Lietuvos Statute įteisintos priemonės galimos nekrikščionių religinės įtakos ir dominavimo prieš krikščionis prevencijai. Drausta nekrikščioniui eiti vadovaujančias pareigas, kurių dėka jis galėtų turėti krikščioniui įtakos;
         
  Statutas griežtai draudė judaizmo ir islamo skleidimą nekrikščionims, grasino sudeginimo ant laužo bausme.  
         
drausta totorių ir žydų dvaruose gyvenusius valstiečius įkalbinėti priimti nekrikščioniškas religijas; drausta krikščionėms žindyti nekrikščionių vaikus. Statutas griežtai draudė judaizmo ir islamo skleidimą nekrikščionims, grasino sudeginimo ant laužo bausme. LDK bajorai pavietų seimeliuose sistemingai kėlė krikščionių tarnaičių samdos žydų namuose problemą (tokių sankcijų buvo imamasi visoje Europoje), nes esą tarnaitės yra suvedžiojamos, bandoma paveikti jų religinius įsitikinimus, jos negali laikytis pasninkų.
Krikščionybės atsižadėjimas prilygintas silpnaprotystei...
LDK šaltiniuose galima aptikti ir konkrečių krikščionių apostazės atvejų. Bajoras Martynas Matusevičius savo dienoraštyje aprašė iš tėvo nugirstą istoriją. Bajorė Jeska, kuri mėgo skaityti knygas, ypač Bibliją, esą „savo moterišku protu“ klaidingai ją suprato ir ėmė bičiuliautis su savo dvaro nuomininku žydu, pradėjo kartu švęsti šabą, kitas žydų šventes. Galiausiai bajorė kartu su nuomininku ir savo dukromis pabėgo į Amsterdamą, kur priėmė judaizmą.
         
  Bajorė Jeska, kuri mėgo skaityti knygas, ypač Bibliją, esą „savo moterišku protu“ klaidingai ją suprato ir ėmė bičiuliautis su savo dvaro nuomininku žydu, pradėjo kartu švęsti šabą, kitas žydų šventes.  
         
Jos vyras, norėdamas susigrąžinti šeimą, taip pat tapo judėjumi (dienoraščio autorius kaip pagrindinę šio sprendimo priežastį nurodo „prieraišumą žmonai“). XIX a. Radvilų giminės biografijas parašęs Edvardas Kotlubajus Martynui Radvilai priskyrė domėjimąsi ne tik alchemija, „filosofiniu akmeniu“, bet ir judaizmu: „Ėmė įsivaizduoti, kad geriausias yra žydų tikėjimas, ir rimtai nutarė tapti žydu. Pasamdė hebrajų kalbos ir judaizmo dogmų mokytojus. Savo dvare apgyvendino vien žydus, pašalino iš jo krikščionis ir pedantiškai laikėsi šabo bei košerio.“ Priimti judaizmą jam sutrukdė giminė, kuri ėmėsi globoti kunigaikštį (priskyrė jam silpnaprotystę) ir mažamečius jo vaikus. Pasakojama, kad kunigaikštis iki mirties „svajojo apie judaizmą“.

Jurgita Šiaučiūnaitė-Verbickienė