Tautinė ir religinė įvairovė / XVI vidurio - XVII a.
Grįžti

Religiniai konfliktai Vilniuje XVI a. pabaigoje

     
  Istorikai linkę sutarti, jog Lietuva XVI a. dėl multikultūriškumo ar dalies visuomenės religinio indiferentiškumo išvengė religinių karų ir užtikrino bent jau dalinę religinę toleranciją. LDK prieš Reformacijos pradžią nebuvo tik vienos religijos ar vienos dominuojančios lotyniškos kultūros šalis, todėl žymiai stipresnis LDK nei Lenkijoje evangelikų judėjimas rėmėsi įvairaus tikėjimo atstovų taikaus sugyvenimo tradicija. Prielaidas pusiausvyrai išlaikyti sudarė ir teisinė bazė. 1563 metais Žygimanto Augusto pasirašyta Vilniaus privilegija sulygino katalikų ir stačiatikių teises, o 1573 m. Varšuvos konfederacijos aktas pagrindė bajorijos religijos tolerancijos principą. Žinome ir apie III-iajame Lietuvos Statute 1588 m. įtvirtintą nuostatą dėl lygių krikščioniškų konfesijų teisių – į jį įtrauktas ne tik Varšuvos konfederacijos aktas, bet ir nauja „disidento“ sąvoka, išbraukiant ankstesnę diskriminuojančią „eretiko“ sąvoką iš akto apie testamentų rašymo teises.  
     
Religinė tolerancija su išlygomisNuo Reformacijos judėjimo pradžios iki XVI a. pab. skirtingų konfesijų atstovai LDK kovojo ne tik politinėmis priemonėmis, Vilniuje neišvengta ir rimtų susidūrimų. Šaltinių kalboje jie paprastai įvardijami „tumulto“ sąvoka (iš lotynų k. žodžio „tumultus“, reiškiančio sambrūzdį, sąjūdį ir neramumus, viešos tvarkos ardymus, pažeidimus mieste, kurių metu būdavo naudojama jėga, žalojami ar net mirdavo žmonės).
         
  XVI a. Vilniaus religinių konfliktų istorijoje galima išskirti septynis didesnius neramumus, įvykusius 1565 m., 1581 m., 1584 m., 1588 m., 1591 m., 1598 m. ir 1599 metais.  
         
XVI a. Vilniaus religinių konfliktų istorijoje galima išskirti septynis didesnius neramumus, įvykusius 1565 m., 1581 m., 1584 m., 1588 m., 1591 m., 1598 m. ir 1599 metais. Realus konfliktų skaičius gal didesnis, tačiau nustatyti tikslų jų skaičių trukdo nepakankama šaltinių bazė.
XVI amžiaus 4-ame ir 5-ame deš. Lietuvoje pradėjęs plisti Reformacijos judėjimas buvo iššūkis Katalikų bažnyčiai. Ankstyvuoju evangeliškos bažnyčios kūrimosi laikotarpiu, kol protestantų jėgos buvo menkos, katalikai kovojo politinėmis priemonėmis. 6-ame deš. LDK susidarė palankios aplinkybės evangeliškos minties plitimui. Tuo metu ne tik susikūrė nepriklausoma Lietuvos evangelikų bažnyčia, bet ji ir suskilo, o tai lėmė pirmuosius rimtesnius konfliktus. Neramumus Vilniuje 1565 m. pavasario pabaigoje ar vasaros pradžioje sukėlė protestantai. Veiksmas vyko netrukus po LDK reformacijos vadovo Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos Juodojo, palaikiusio dialogą tarp besiformuojančių Reformacijos krypčių, mirties (1565 m. gegužės 29 d.). Radikalieji reformatai (arijonai) sukėlė riaušes, gegužės pabaigoje įsibraudami į Vilniaus pilį. Prasidėjo kalvinistų puolimas prieš radikaliuosius reformatus, daugeliui arijonų teko bėgti iš Vilniaus.
Vieni degina knygas, kiti raiti jodinėja bažnyčioje
Nors vėliau Vilniuje tarp skirtingų konfesijų atstovų tvyrojo nemaža įtampa, kuri prasiverždavo netolerantiškais (dažniau katalikų) poelgiais, tačiau tik praėjus penkiolikai metų nuo minėtų įvykių – 1581 m. pasirodo informacija apie naujus religinius neramumus sostinėje.
         
  Stepono Batoro 1581 m. rugsėjo 30 d. pasirašytame universale Vilniaus vietininkui Jonui Abramavičiui piktinamasi, kad „tikėjimą norima pagrįsti ne mokymais ir gerais pavyzdžiais, o jėga, kalaviju ir ugnimi“,  
         
1581 metų rudenį kilusių katalikų riaušių prieš kalvinistus ir liuteronus pretekstu tapo Vilniaus vyskupo Jurgio Radvilos įsakymas LDK sostinėje pirmą kartą surengti viešą evangelikų knygų deginimą. 1581-ųjų rugsėjį užpulta kalvinistų dvasininkų laidotuvių procesija. Grįžtančius iš laidotuvių žmones akmenimis atakavo jėzuitų studentai, mieste kilo neramumai. Žinia apie šiuos įvykius pasiekė Abiejų Tautų Respublikos valdovą. Stepono Batoro 1581 m. rugsėjo 30 d. pasirašytame universale Vilniaus vietininkui Jonui Abramavičiui piktinamasi, kad „tikėjimą norima pagrįsti ne mokymais ir gerais pavyzdžiais, o jėga, kalaviju ir ugnimi“, liepta nubausti kaltuosius.
Aktyvėjantys katalikai nelinko nutraukti jėga paremtos kovos prieš kitatikius. Ypač reiškėsi Jėzuitų akademijos auklėtiniai. 1584 metais Jėzuitų akademijos studentai suniokojo (ir ne pirmą kartą) Vilniuje ant kalvų palaidotų vengrų kapus. Tokia katalikų naudota taktika nebuvo nauja ar išskirtinė Reformacijos istorijos kontekste. Štai Lenkijoje prieš ketvirtį amžiaus reguliariai užpuldinėtos kitatikių laidotuvių procesijos, niokotos kapinės ar pavieniai kapai. Tačiau 1584 m. „kapinių byla“ nebuvo vienintelis religinės netolerancijos įvykis. 1588-ųjų rudens pradžioje kilusius didesnius neramumus išprovokavo evangelikai. Pagrindą jiems greičiausiai davė griežtas Vilniaus vyskupo ir ATR valdovo draudimas Vilniuje įkurti aukštąją protestantų mokyklą. Dar labiau atmosferą įkaitino Izajašo Jesmano poelgis. Jis rugsėjo 5 d. ginkluotas ir raitas įjojo į katalikų Šv. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (pranciškonų) bažnyčią, kur mišių klausė nemažas būrys tikinčiųjų. Kilo riaušės.
Karai be nugalėtojų
Tarp Vilniaus neramumų išsiskyrė platesnes mases apėmęs ir daugiau žalos evangelikams padaręs 1591 m. sąmyšis. Tų metų birželio 9 d. fanatiška miestiečių minia sudegino neseniai įrengtą Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčią.
 
Įdomybė
 
Prielaidas sąlyginei religinei tolerancijai LDK sudarė ir teisinė bazė. 1563 metais Žygimanto Augusto pasirašyta Vilniaus privilegija sulygino katalikų ir stačiatikių teises, o 1573 m. Varšuvos konfederacijos aktas pagrindė bajorijos religijos tolerancijos principą. Žinome ir apie III-iajame Lietuvos Statute 1588 m. įtvirtintą nuostatą dėl lygių krikščioniškų konfesijų teisių – į ją įtraukta nauja „disidento“ sąvoka, išbraukiant ankstesnę diskriminuojančią „eretiko“ sąvoką iš akto apie testamentų rašymo teises.
 
 
 
Nuostoliai įvertinti 1 000 kapų grašių. Tačiau katalikų hierarchai netyrė jėzuitų ir universiteto studentų kaltės, į teismą nekviesti tikrieji kaltininkai. Religinę padėtį pablogino 1596 m. bažnytinė Bresto unija, kuria stačiatikiai pripažino popiežiaus valdžią ir svarbiausias Katalikų bažnyčios apeigas. Buvo supriešinta didžioji (ypač rusėniška) visuomenės dalis. Vilniuje veikusi stačiatikių brolijos mokykla ir jos organizatoriai unijos nepriėmė. Mieste dizunitai (nepriėmę unijos stačiatikiai) ir unitai kurį laiką sugyveno taikiai. Tačiau 1598 m. katalikų kunigo išprovokuoti studentai užpuolė prie Šv. Dvasios cerkvės oficialiai veikusią stačiatikių brolijos mokyklą. Prisidengę disputu, jie pateko į mokyklos vidų, nutraukė pamaldas, mušė mokinius. Vėl mieste kilo riaušės.
Paskutinis sąmyšis Vilniuje XVI a. įvyko 1599 metais. Tuomet susiklostė apylygis pagrindinių nesutariančių konfesijų jėgų santykis sostinėje, šiokią tokią persvarą galbūt turėjo protestantai. Todėl puolimą per Velykas, tikėtina, pradėjo protestantai, Vilniaus Šv. Stanislovo bažnyčioje uždarę ir visą naktį neišleidę mišias laikiusių aukščiausių Lietuvos katalikų dvasininkų. Sąmyšis peraugo į muštynes. Į neramumus įsitraukė vilniečiai, bandyta sudeginti evangelikų reformatų bažnyčią, neišvengta ir aukų.
     
  Kaip matyti iš riaušių, vykusių Vilniuje XVI a. II p., eigos, jose aktyviai dalyvavo ir jas inicijavo abi pusės – katalikai ir protestantai. Dėl nemažos evangelikų reformatų jėgos sostinėje iki XVII a. antro dešimtmečio pavyko išlaikyti pusiausvyrą tarp tikinčiųjų. O XVI a. Lietuvą lyginant su kitomis to meto valstybėmis, išties galima ją laikyti sąlygiškai tolerantiška šalimi.  
     
Raimonda Ragauskienė
 
Literatūra I. Lukšaitė, Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje. XVI a. trečias dešimtmetis–XVII a. pirmas dešimtmetis, Vilnius, 1999, p. 403–422.