Ūkis / XVII vidurio - XVIII a.
Grįžti

Rygos, Karaliaučiaus ir Gdansko vaidmuo LDK prekyboje

Iki šiol niekam nepavyko paneigti istoriko Edvardo Gudavičiaus ir kitų tyrėjų išvados, jog Abiejų Tautų Respublika (taigi ir LDK) visais atžvilgiais buvo tuometinio Vakarų pasaulio periferijoje, nesvarbu, kaip ji būtų pavadinta – „periferiniu kapitalizmu“, „rytiniu Europos bastionu“ ar kitaip. LDK užsienio prekybos (eksporto ir importo) struktūrai ši aplinkybė lėmė, jog iš krašto pirmiausia buvo vežami Vakarų šalių tekstilės, laivų statybos bei maisto pramonėms reikalingi žemės ūkio ir miško produktai bei žaliavos, o įvežami buvo daugiausia pramonės gaminiai (geležis, audiniai), silkė, druska, vadinamos kolonijinės prekės (cukrus, prieskoniai), prabangos prekės, vynai. Tai nereiškia, jog nebuvo įvežami vaisiai ar išvežamos rogės. Užsienio prekybos pobūdis dar nebuvo esminis krašto išsivystymo lygį įtakojęs veiksnys. Be to, prekybą lėmė ne tik ekonominiai faktoriai.
     
  XVII a. II p. – XVIII a. LDK pirkliai tik nedideliu mastu (lyginant su XVI a.) išlaikė tarpininko tarp Rytų (Rusijos) ir Vakarų šalių vaidmenį, nors LDK sausuma prekiavo su Lenkija, o per ją – su kitomis šalimis. LDK pirkliai neretai pasiekdavo Silezijos centrą Vroclavą ir Leipcigo muges. Jie nuvykdavo į Vengriją ir kitas šalis. Kai tarpininko vaidmuo LDK miestų pirkliams ir didikams (Radviloms, Oginskiams, Sapiegoms ir kitiems) sekdavosi, tuomet ir prekyba su Rusija būdavo sėkmingesnė.  
     
Svarbiausių uostų trejybėStrateginės reikšmės LDK prekybai turėjo Baltijos jūros uostai (Rygos, Karaliaučiaus ir Gdansko), vadinami miestai monopolistai – „parazitai“, naudojęsi sankrovos teisėmis.
         
  Tradiciškai Rygos uostas yra laikomas Rytų Europos „vartais“ į Vakarus.  
         
Tai pastebėjo dar LDK ūkio istoriografijos klasikas Mitrofanas Dovnar-Zapolskis  (1867–1934). Su tuo nesutinka tik vienas kitas prekybos istorijos tyrėjas, pvz., Z. J. Kopyskis. Uostamiesčių įtaką didino aplinkybė, jog į kiekvieną šių uostų vedė tuomet svarbiausi, pigiausi ir greičiausi vandens keliai – Dauguva, Nemunas ir Vysla (kiti svarbūs vandens keliai buvo Dniepras ir Bugas), turintys daug intakų. Per juos krovinių srautai buvo surenkami iš didžiulių LDK regionų bei pasienio teritorijų (pirmiausia iš Rusijos). Minėtus uostus kasmet pasiekdavo šimtai vytinių, strugų ir kitų laivų. (O sausumos keliai buvo prasti.) Šių uostų gerovę lėmė jų, kaip prekybos tarpininkų, pozicijos. LDK Rygai ir Karaliaučiui buvo strategiškai svarbi jų ekonominių regionų sudėtinė dalis. Klaipėdos uostas jiems savo poveikiu neprilygo, Palangos ar Šventosios uostai LDK užsienio prekyboje buvo menki epizodai.
Būtent per Rygos, Karaliaučiaus ir Gdansko uostus vyko didžiausias prekių iš LDK ir į ją judėjimas. Kuris iš minėtų uostų LDK buvo svarbiausias, neaišku, nes jie skirtingai veikė atskirus LDK regionus. (Joks prekybos istorijos tyrėjas tokio tyrimo ir neatliko.) Pirkliai ir bajorai, siekdami gauti geriausią kainą, prekes neretai parduodavo ne viename uoste. Uostų ekonominės įtakos zonas apibūdina prekių geografija. Minėtų miestų verslininkai teikdavo kreditus žaliavų tiekėjams – miestų pirkliams, bajorams, net didikams ir valstiečiams. Be pradinio kapitalo jie negalėjo pagaminti reikiamo produkcijos kiekio Gdansko, Karaliaučiaus bei Rygos pirkliams. Tam tikrose dalyse šios zonos persidengdavo.
         
  Būtent per Rygos, Karaliaučiaus ir Gdansko uostus vyko didžiausias prekių iš LDK ir į ją judėjimas.  
         
Tradiciškai Rygos uostas yra laikomas Rytų Europos „vartais“ į Vakarus. Mažiausią įtaką LDK užsienio prekybai turėjo Gdanskas. Jis šiuo laikotarpiu ir LDK neprarado savo, kaip svarbaus prekybos partnerio, pozicijų, bet reikšmingesnis buvo Lenkijai. Iš Rytų Baltarusijos (Polocko, Vitebsko vaivadijų ir kt. teritorijų) sausuma į jį buvo gabenamas kanapių pluoštas ir kanapės, potašas (kalio karbonatas, gaunamas iš pelenų, vartojamas kalio druskoms gauti), linų sėmenys, kailiai ir odos. Visas šias prekes Gdanske buvo galima parduoti brangiau, nors ir nugabenti kainavo daugiau. Iš Gdansko buvo vežami audiniai, druska, cukrus ir kitos kolonijinės prekės, prabangos daiktai. Su Gdansku daugiau prekiavo didikai ir dideli pirkliai.
Dauguvos ir Nemuno prekybinės arterijosDidžiausios XVII a. II p. – XVIII a. reikšmės LDK prekybai turėjo Rygos uostas. Jo įtakos zona siekė ne tik rusėniškus Dauguvos (Dvinos) regionus, bet net ir Ukmergę, Anykščius. Per šį uostą buvo išvežamas kanapių pluoštas ir kanapės, linai (ypač garsėjo „Pater noster“ ir „Rokiškio“ linai) bei jų sėmenys, iš kurių buvo spaudžiamas aliejus, įvairūs medienos gaminiai, laivybinis miškas (stiebai, vančosas, rastai, mediena šulams, šulai), potašas, pelenai, kailiai. Grūdų paklausa Vakaruose XVII a. vid. smarkiai krito. Švedijoje ir kitose valstybėse ji vėl augo tik XVIII a. viduryje. Iš Rygos buvo vežama druska, silkė, metalai, vynai. Beje, negalima pritarti nuomonei, jog dėl prekybos su Ryga nesiplėtojo Žemaitijos ir kt. regionų urbanizacija. Greičiau atvirkščiai.
         
  Didžiausios XVII a. II p. – XVIII a. reikšmės LDK prekybai turėjo Rygos uostas.  
         
Tai lėmė daug priežasčių.
Karaliaučius savo tradicinio vaidmens niekuomet neprarado, didysis Nemuno kelias su upynu tam labai padėjo. Tradiciškai į jį buvo gabenami grūdai. 1786–1791 metais Karaliaučius buvo svarbiausias vakarinės ir centrinės LDK grūdų uostas. Į jį buvo gabenamos odos ir kailiai, kanapių pluoštas ir kanapės, grūdai, linų sėmenys, aliejus, pelenai, potašas, lajus, kruopos, taukai. Iš Karaliaučiaus buvo gabenama druska, silkė, prieskoniai, vynai, audiniai, galanterija, cukrus, egzotiški vaisiai, geležis, popierius. Karaliaučiuje užsienio prekės kainavo pigiau ir jų pasiūla buvo didesnė nei Rygoje (nors mažesnė nei Gdanske). XVIII a. pab. Karaliaučius buvo žymiai svarbesnis nei su miesto regionu ir su Žemaitija susijęs Klaipėdos uostas, kuriame irgi vyravo Karaliaučiaus pirklių kapitalas. Kartais, pvz., XVII a. karo metu būtent per Karaliaučių, o ne per Rygą judėjo didžiausi prekių srautai.
Lietuviškų kanapių paklausaLDK į tarptautinę prekybą buvo mažiau įsitraukusi nei Lenkija. Kitaip būti negalėjo, nes LDK visais atžvilgiais buvo menkiau išsivysčiusi. Štai grūdinių kultūrų derliai LDK buvo vos ne perpus mažesni, blogesnė buvo ir šalies geografinė padėtis. Dėl šių dviejų priežasčių didžiulis galvijų (jaučių) eksportas sausumos keliais į Vakarus daugiausia ėjo iš Lenkijos.
 
Įdomybė
 
XVII–XVIII a. pagrindinės LDK eksporto prekės buvo miško medžiagos, linai ir kanapių pluoštas – ypač svarbus Anglijos ir Olandijos laivų statybai.  Vieno jūrinio laivo takelažui reikėjo nuo 20 iki 60 tonų kokybiško kanapių pluošto pusfabrikačio.
 
 
LDK sėkmingiau prekiavo miško produkcija, nes ribojosi su miškais turtinga Rusija. Palivarkinis ūkis visoje ATR buvo daugiau susijęs su vidaus rinka, o ne nukreiptas į eksportą, kuris lėmė derlius ir kiti veiksniai. Logiška, kad arčiau minėtų uostų buvęs palivarkas su eksportu buvo susijęs labiau, o nuo jų nutolęs – mažiau. Tačiau taip buvo visoje to meto mažai ekonomiškai integruotoje Europoje.
Vertėtų paneigti mitą, jog Rytų Europos žaliavų reikšmė Vakarų šalių raidai buvo didelė. Net visas grūdų eksportas iš Lenkijos ir Lietuvos per Gdanską (prisiminkime Vyslos vandens kelią) negalėjo patenkinti daugiau kaip 4–6 proc. Vakarų Europos miestų gyventojų poreikių. Vakarus labiau veikė miško medžiagų, kanapių pluošto ir linų eksportas, kuris ypač buvo svarbus Anglijos ir Olandijos laivų statybai. Štai vieno jūrinio laivo takelažui (laivavirvėms) reikėjo nuo 20 iki 60 tonų kokybiško kanapių pluošto pusfabrikačio (kanapių stiebai turėjo būti išmirkyti vandenyje, atskirtas pluoštas iššukuotas, šviesios spalvos, ilgaplaukis, tamprus ir tvirtas). Iš kanapių pluošto pagamintos virvės ir kt. nebijojo sūraus jūros vandens.
 
Aivas Ragauskas