Medicina, sveikata / XIII-XIV a.
Grįžti

Sanitarija ir higiena XIII–XIV a.

     
   Daugelį metų archeologų tyrinėti Vilniaus ir Kernavės kultūriniai sluoksniai puikiai iliustruoja, kokius kvapus namuose ir į kiemą išėjęs uodė to meto miestietis. Tik naujaisiais mokslo pažangos amžiais supratus, kur slypi infekcinių ligų židiniai, įvairių buitinių atliekų rinkimas, jų gabenimas už miesto teritorijos tapo daugiau ar mažiau įprastu reiškiniu. O XIII–XIV a. miestietis nesuko sau galvos, kur išmesti maisto atliekas. Tam reikalui puikiausiai tiko kiemas, patvorys ar iškasta duobė. Taip metai po metų ir augo archeologų labai vertinami kultūriniai sluoksniai. Tam tikrose Vilniaus senamiesčio vietose šis informatyvus šiukšlių „pyragas“ siekia net 5 m storį. Taigi vargas lydės ateities archeologus, tyrinėsiančius šiandienos viską rūšiuojančios ir įvairiais būdais utilizuojančios bendruomenės paveldą.  
     
Senovinių tupyklų „kultūriniai“ sluoksniai
Kita svarbi XIII–XIV a. miesto sanitarinės būklės realija – kanalizacijos sistemos nebuvimas. Tik Vilniaus Žemutinės pilies valdovų rūmuose nuo XV a. II p. jau funkcionavo sudėtinga ir pakankamai civilizuota kanalizacijos sistema. Kiekvienoje rūmų dalyje buvo įrengtas tualetas (latrina).
 
Įdomybė
 
Vilniaus Žemutinės pilies valdovų rūmuose nuo XV a. II p. jau funkcionavo sudėtinga ir pakankamai civilizuota kanalizacijos sistema. Kiekvienoje rūmų dalyje buvo įrengtas tualetas (latrina). Gotikinių latrinų dugne būdavo išmūrijama arka arba sienoje prakertama anga, nuo kurios į rūmų išorinį kiemą būdavo išvedamas požeminis medinis latakas – nutekamasis kanalas.
 
Gotikinių latrinų dugne būdavo išmūrijama arka arba sienoje prakertama anga, nuo kurios į rūmų išorinį kiemą būdavo išvedamas požeminis medinis latakas – nutekamasis kanalas. Rūmų teritorijoje aptikta ir XIV a. datuojamų medinių nuotekų sistemos kanalų. Tačiau šie civilizacijos išradimai sietini su valdovų ir didikų aplinka.
         
  Galime tik įsivaizduoti, kaip ši sodyba atrodė ir kokie kvapai joje nosį rietė karštą vasaros dieną.  
         
Tuo tarpu eilinis miestietis turėjo tenkintis kuklesniais patogumais. Archeologų aptikto tualeto liekanomis Kernavės mieste laikytina netoli nuo to meto pirties buvusi 1 m skersmens ir 0,5 m gylio duobė, kurios pakraštyje rastos dvi apie 25 cm pločio lentos. Duobė buvo užpildyta ruda žeme be jokių radinių, joje pasitaikė tik vaisių kauliukų. XIV amžiaus sodybos patvorys kasinėtas viršutiniame Kernavės mieste. Čia tarp kitų šiukšlių ir atmatų rasta gausybė gyvulių kaulų, tarp jų bent pusė, matyt, nudvėsusio galvijo (neaišku, ką veikė to meto šunys), žmogaus išmatų, o greta buvo įrengtas negilus, matyt, geriamo vandens šulinys. Galime tik įsivaizduoti, kaip ši sodyba atrodė ir kokie kvapai joje nosį rietė karštą vasaros dieną. Gyvenamųjų namų viduje, kaip ir visais laikais, stengtasi apsikuopti. Beje, dūmų ištraukimo sistema – kaminas – dar nebuvo žinomas. Miestiečiams ypač šaltuoju metų laiku draugiją palaikydavo paršeliai, ožys ar kitas mekenantis turtas. Visą tai apšviesdavo vienas ar du sprindžio dydžio jaučio pūsle traukti langeliai.  
Murzinų laukinių mitas: net į kapą keliauta su skustuvais ir ausų krapštukais
Tačiau to meto viduramžių miestui būdingas, mūsų akimis žiūrint, „nekoks“ vaizdinys dar nereiškia, kad miestiečiai nenorėjo būti švarūs ir gražūs. Kernavėje, Pajautos slėnyje, aptikta XIV a. pirtis mažai kuo skiriasi nuo dar šiandien kaimuose išlikusių dūminių pirtelių. Pastatas – 4,8x4,8 m dydžio, suręstas iš pušinių rąstų. Medinės grindys suklotos iš plačių pušinių lentų. Į kairę nuo įėjimo, kampe, stovėjo 1,6x1,3 m dydžio krosnis, sukrauta iš akmenų, be molio skiedinio. Kruopščiai sudėti įvairaus dydžio akmenys sudarė krosnies skliautą. Ties pakura vietoj medinių grindų įrengtas plūkto molio ir akmenų grindinėlis.
         
  Bene dažniausiai pasitaikantis dirbinys, neretai aptinkamas ir vėlyvesniuose XV–XVI a. vyrų kapuose, yra skustuvai barzdai skusti.  
         
Vienintelis pirties viduje rastas daiktas – medinis kaušelis, matyt, skirtas vandeniui iš kubilo semti ir pilti ant įkaitintų akmenų. Panašus uosinis kaušelis rastas ir viršutiniame Kernavės mieste. Aplink pirtį buvo degėsių ir nuodėgulių sluoksnis, susidaręs valant iš krosnies degimo produktus. Čia rasta ir daugiau kaip dešimt apie pusės metro ilgio beržinių vantų, surištų liepos karnomis. Nuo pirties link Kernavės žemutinio miesto vakariniame pakraštyje buvusios užpelkėjusios pievos vedė akmenimis grįstas takelis. Tikriausiai ten buvo iškasta kūdra, į kurią bėgdavo įkaitę pirtininkai.
Su asmeninės higienos reikmėmis sietini kai kurie Vilniaus bei Kernavės XIII–XIV a. kultūriniuose sluoksniuose aptinkami radiniai. Bene dažniausiai pasitaikantis dirbinys, neretai aptinkamas ir vėlyvesniuose XV–XVI a. vyrų kapuose, yra skustuvai barzdai skusti. Tai nedideli peiliukus primenantys įrankiai lenktais ašmenimis. Plaukams arba nagams kirpti naudotos žirklės. Būtent XIII–XIV a. pradedamos naudoti dvinarės žirklės, beveik niekuo nesiskiriančios nuo šiandieninių. Tačiau vienanarės arba vadinamos spyruoklinės žirklės naudojamos dar ir šiandien avims kirpti. Kartais kultūriniuose sluoksniuose aptinkami su asmenine higiena siejami apie 5 cm dydžio žalvariniai pincetai. Nežinia, kokia buvo šių dirbinių konkreti paskirtis, gal kokią rakštį išsitraukti, tačiau jų aptinkama jau pirmųjų amžių po Kr. vyrų kapuose. Žinoma, kokia asmens higiena be šukų. Jų būta kaulinių ir medinių, neretai puošnių, dekoruotų įvairiais ornamentais. Dažniausiai šukutės būdavo dvipusės – su retesniais dantukais vienoje ir itin tankiais kitoje pusėje.
     
  XIII–XIV a. Europoje stiklinių veidrodžių dar nežinota, tačiau naudoti poliruoto metalo (sidabro, vario, alavo) veidrodėliai. Vilniaus Žemutinėje pilyje rasta šių metalų skardų bei medinių rėmelių, sietinų su buityje naudotais veidrodėliais. Spėjama, kad neaiškus žalvarinis dirbinys, rastas XIV a. sluoksnyje Maišiagalos piliakalnyje, taip pat galėjo būti iš arabų kraštų įvežto veidrodžio fragmentas. XIII–XIV a. miestiečiai naudodavo apie 5 cm ilgio varinius ausų krapštukus. Krapštukų vienas galas baigiasi miniatiūrinį šaukštelį primenančiu išplatėjimu. Toks krapštukas aptiktas Vilniaus Žemutinės pilies XIV a. II p. sluoksnyje, taip pat XIV a. palaidoto kernaviškio kape. Higiena neįsivaizduojama be muilo. Muilą vartojo senovės babiloniečiai, egiptiečiai, romėnai, vėliau jį gamino germanai, galai. Muilui išvirti reikia augalinės ar gyvulinės kilmės riebalų ir pelenų. Tikėtina, kad šis mūsų kasdienės higienos atributas žinotas ir baltiškuose kraštuose.   
     
Gintautas Vėlius