Ūkis / XV-XVI a.
Grįžti

Sankrovos teisė – prekybinės konkurencijos suvaldymo įrankis

Prekyba – neatsiejamas vėlyvųjų viduramžių ir ankstyvųjų naujųjų laikų miesto požymis, lėmęs ir apibrėžęs miesto padėtį tarp gausybės kitų miestų.
 
Įdomybė
 
Norėdami kontroliuoti svetimšalių pirklių veiklą ir siekdami užkirsti kelią šnipinėjimui, vilniečiai 1505 m. iš valdovo gavo privilegiją, kuri numatė pastatyti svečių namus pirkliams, atvykstantiems iš Maskvos, Tverės, Naugardo ir kitų miestų. Gotikinės architektūros puošnūs namai buvo pastatyti dabartinės Nacionalinės filharmonijos vietoje.
 
Vieni miestai buvo prekybos lokaliniai prekybos centrai, kituose kirtosi regioniniai prekybos srautai, lankėsi nemažai svetimšalių pirklių. Kitataučiai pirkliai būdavo įprasti miestų svečiai, turėdavę prekybinių interesų, kurie dažnai kirsdavosi su vietinių pirklių interesais. Vietiniai pirkliai nuo svetimšalių skyrėsi tuo, kad turėjo mieste nekilnojamo turto ir buvo prisiekę miesto teisei. Vietos pirkliai išrado priemones, kurios gynė ir globojo tam tikro miesto pirklių bendruomenę. Kalbame apie svečių teisę, kuri turėjo dvi atmainas – tarpininkavimo (lot. ius emporii) ir sankrovos (lot. ius stapulae) teises. Svečių teisė – kompleksas teisinių normų, kurios reglamentuoja ir varžo kitų miestų pirklių veiklą. Ja nustatomos svečių prekybos taisyklės, apsistojimo tvarka ir vieta. Užsienio pirkliai tarpininkavimo teisę turinčiame mieste negali prekiauti tarpusavyje. Sankrovos teisė reiškia, kad svetimšaliai pirkliai privalo apsistoti mieste ir pasiūlyti savo prekes pardavimui.
Prekybiniai LDK vartai
Svečių teisės ir sankrovos instituto funkcionavimą matome dviejuose didžiausiuose LDK miestuose (Vilniuje ir Kaune) jau nuo XV a. 5-o dešimtmečio. Vilniuje ilgą laiką funkcionavo laisvos prekybos teisė, kuri suteikė galimybę į miestą atvykstantiems pirkliams prekiauti tarpusavyje. Tačiau 1442 m. Dancigo pirkliams uždraudus svečių prekybą netarpininkaujant
         
  Tarpininkavimo teisė reiškė, kad Vilniaus pirkliai kontroliavo atvykusių pirklių ekonominę veiklą miesto ribose, gavo papildomą pelno dalį iš svečių prekybos, atkirto svečius nuo vidaus rinkos.  
         
vietos pirkliams, Vilniaus ir Kauno miestai ėmėsi analogiškų draudimų. Santykiai su Dancigo miestu pašlijo taip, kad 1447 m. Lietuvos prekyba su prūsų miestais buvo uždrausta. Siekdami suvaldyti Hanzos pirklių veiklą Lietuvoje, Vilniaus pirkliai net bandė jų nepraleisti pro miesto vartus į valstybės gilumą, Smolensko link. Vietos pirkliai siekė atkirsti svetimšalius nuo vietinės rinkos ir pasisavinti didžiausią pelno dalį. LDK sostinėje Vilniuje XV a. 7-ame dešimtmetyje jau veikė tarpininkavimo teisė. Šią tvarką XVI a. privilegijomis įteisino didieji kunigaikščiai Aleksandras ir Žygimantas Senasis. Tarpininkavimo teisė reiškė, kad Vilniaus pirkliai kontroliavo atvykusių pirklių ekonominę veiklą miesto ribose, gavo papildomą pelno dalį iš svečių prekybos, atkirto svečius nuo vidaus rinkos. Šios priemonės sustiprino Vilniaus pirklių pozicijas regione, tačiau jiems nepavyko įsteigti sankrovos teisės, nes valdovai nepalaikė šio miestiečių sumanymo.
XV a. II p. Vilniuje sustiprėjo naujas prekybos tarpininkų sluoksnis. Norėdami kontroliuoti svetimšalių pirklių veiklą ir siekdami užkirsti kelią šnipinėjimui, vilniečiai 1505 m. iš valdovo gavo privilegiją, kuri numatė pastatyti svečių namus pirkliams, atvykstantiems iš Maskvos, Tverės, Naugardo ir kitų miestų. Gotikinės architektūros puošnūs namai buvo pastatyti dabartinės Nacionalinės filharmonijos vietoje. Anuomet tai buvo greta miesto sienos vartų ir kelio, vedančio į Minską-Smolenską-Maskvą. Į Vilnių atvykę pirkliai čia iškraudavo savo prekes, sudarydavo sandėrius. Kita tvarka galiojo pirkliams, atvykusiems iš Vakarų Europos. Jie įsikurdavo vilniečių namuose, o jų sandėrius kontroliuodavo specialūs miesto skirti pareigūnai.
     
  LDK taikoma svečių teisė nepakenkė valstybės iždui, o kai kuriais atvejais net atitiko miesto ir iždo interesus. Pagrindinis miesto, turinčio svečių teisę, rūpestis buvo užkirsti kelią užsienio pirkliams skverbtis į valstybės gilumą neaplankius miesto, t. y. apvažiuoti miestą slaptu keliu. Tuo buvo siekiama, kad užsieniečiai nesiskverbtų į lokalią rinką be tarpininkų. Ši tvarka valstybės iždui palengvino muitinių darbo organizavimą.  
     
Atvykėliams pirkliams Kaune – trijų dienų taisyklė
Kaune Vytauto Didžiojo laikais susiklosčiusi prekybos tvarka keitėsi nuo XV a. 4-o dešimtmečio. Procesą paskatino nerami politinė padėtis Lietuvoje. Tuo metu Vokiečių ordino pirkliams buvo nesaugu keliauti per šalį. Kauno pirkliai reiškė nepasitenkinimą nevaržoma svečių prekybos tvarka Kauno mieste ir bandė ją keisti 1440–1441 metais. Tam priešinosi Kaune prekiaujantys Dancigo pirkliai (vadinami Kauenfahrer). Jie 1440 m. kreipėsi į Prūsų luomų sąjungą, o pastaroji – į didįjį kunigaikštį Kazimierą Jogailaitį, prašydami ginti pažeidžiamas Dancigo pirklių teises Kaune. Valdovas atsakė, kad ankstesni papročiai buvo priešingi jo suteiktai Magdeburgo (savivaldos) teisei, todėl kildavo kauniečių ir Hanzos pirklių nesutarimų. Kazimieras Jogailaitis palaikė poziciją, kad kauniečiai turi daugiau teisių negu svečiai. Kauno pirkliai labiausiai varžė laisvą svečių prekybą mieste, reikalavo, kad jie apsigyventų kauniečių namuose. Tačiau valdovui savo įsakais nepavyko sureguliuoti Kauno pirklių ir svečių ginčų.
     
  Svarbus žingsnis, reguliuojantis kauniečių ir miesto svečių veiklą mieste, buvo 1449 m. valdovo patvirtintas Kauno vilkierius (miesto nuostatai), kuris siekė sureguliuoti svečių prekybą mieste. Šiuo dokumentu buvo draudžiama svečių mažmeninė prekyba Kaune. Todėl svečiai prarado iš mažmeninės prekybos gaunamą pelną. XV amžiaus 5-e dešimtmetyje Kauno tarybos paskelbtu vilkieriumi ir Kazimiero Jogailaičio įsakais buvo sureguliuota svečių prekyba Kaune.  
     
1492 m. Lietuvos valdovu išrinktas Aleksandras Jogailaitis patvirtino Kaunui savivaldos teisę ir praplėtė ją naujais svečių teisės punktais. Svečiams buvo uždrausta prekiauti Lietuvos kaimuose ir savivaldos teisių neturinčiuose miesteliuose,
         
  Sankrovos teisė buvo svarbiausia nauja svečių teisės nuostata Kauno miesto ekonominiame gyvenime.  
         
o leista prekiauti tik Kaune su vietos miestiečiais. Šiuo dokumentu buvo patvirtinta ir sankrovos teisė, pagal kurią į Kauną su prekėmis atvykstantys svetimų miestų pirkliai privalėjo tris dienas neišvežti prekių iš Kauno.
Sankrovos teisė buvo svarbiausia nauja svečių teisės nuostata Kauno miesto ekonominiame gyvenime. Atvykę į šią teisę turintį miestą, svetimšaliai pirkliai turėjo pasiūlyti savo prekes vietos prekybininkams. Svečiai, norėję keliauti toliau, negalėjo nustatytą laiką išvežti savo prekių iš miesto. Kaune buvo nustatytas trijų dienų terminas. Aleksandro Jogailaičio Kauno miestui suteikta sankrovos teisė svariai papildė svečių teisės nuostatų kompleksą, gynė vietos pirklių ekonominius interesus ir stiprino miestą.
     
  Sankrovos teisė buvo taikyta nuo XIII a. iki XVIII amžiaus. Ji turėjo tris atmainas. Besąlyginė sankrovos teisė reiškė tai, kad svetimšaliai pirkliai privalėjo parduoti visas prekes per neribotą laiką; sąlyginė sankrovos teisė numatė, jog svetimšaliai pirkliai turėjo pasiūlyti ir parduoti savo prekes per nustatytą laikotarpį, o vėliau, sumokėję muitą, galėjo keliauti toliau; dalinė sankrovos teisė lėmė tai, kad pirkliai privalėjo parduoti dalį tam tikros rūšies prekių (pvz., druskos). Taigi Kaune buvo taikoma sąlyginė sankrovos teisė.  
     
Kauniečiams pavyko išsirūpinti iš valdovo leidimą savo mieste taikyti sankrovos teisę, kuri leido vietos prekybininkams palankiomis sąlygomis įsigyti iš užsienio atgabenamų prekių, riboti ir reglamentuoti svetimšalių pirklių skverbimąsi į krašto gilumą bei jų ekonominę veiklą.
 
Arvydas Maciulevičius