Medicina, sveikata / XVI vidurio - XVII a.
Grįžti

Senieji Vilniaus vaistininkai XVI–XVII a. pr.

     
  Ankstyvųjų moderniųjų laikų pradžios Lietuvoje (XVI–XVII a.) plėtėsi visuomenei teiktos medicininės paslaugos. LDK miestuose, pirmiausia Vilniuje, atsirado anksčiau nežinotos institucijos – vaistinės. Iki tol vaistus ruošė privačiai valdančiųjų samdyti, jų dvaruose tarnavę medikai. Paprasti žmonės gydėsi iš nekvalifikuotų specialistų žolininkų ar balverių gautomis vaiztažolėmis, įvairiais jų gamintais preparatais. XVI a. pr. mietietija jau naudojosi įvairesnėmis medicininėmis paslaugomis.  
     
Vienam vaistininkui – apie 4 000 gyventojųApytiksliais skaičiavimais XVI–XVII a. pr. Vilniuje gyveno 20 000–30 000 gyventojų.
         
  Iš viso vaistininkų skaičius siekė apie 35.  
         
Mieste nuo 1522 m. iki XVII a. pr. dirbo dvi farmacininkų grupės: apie 24 Vilniaus vaistininkus ir į miestą atvykstantys, Lietuvos valdovus ir jų šeimas lydintys bei didikų vaistininkai. Iš viso vaistininkų skaičius siektų apie 35. Vienu metu miestiečiai galėjo tikėtis nuo 2 (amžiaus pradžioje) iki 4–5 (XVII a. pr.) vien vilniečių vaistininkų paslaugų. Pridėjus miestiečiams paslaugas teikusius, mieste viešėjusius farmacininkus, šis skaičius išaugtų iki 6–7. Tai nebuvo daug. Štai Krokuvoje per minėtą laikotarpį ilgiau ar trumpiau dirbo apie 100 vaistininkų, o Kaune XVII a. pr. vienu metu dirbo 3 asmenys. Kas buvo pirmieji Vilniuje farmacinę veiklą pradėję asmenys, kur šiame mieste veikė pirmosios vaistinės?
Viduramžių vaistininko portretasVilniaus vaistininkai šaltiniuose anksčiausiai paminėti 1522 metais. Tiksliau nustatyti tuomet dirbusius asmenis sudėtinga. XVI amžiaus pr. Vilniaus vaistininkų pavardės dar nebuvo galutinai susiformavusios, dažnai jie, kaip apskritai to meto miestiečiai, vadinti vardais, pvz., Mistriku, Motiejum ar Jokūbu.
         
  Žymus XVI a Vilniaus vaistininkas Jonas Zaleskis turėjo amatą apibūdinančią pravardę „Pigulka“, reiškiančią piliulę.  
         
Tik nuo 1545 m. šaltiniuose dažniau imta užrašinėti vaistininko vardą ir pavardę. Žymus XVI a Vilniaus vaistininkas Jonas Zaleskis turėjo, greičiausiai, iš savo pirmtakų gautą, amatą apibūdinančią pravardę „Pigulka“, reiškiančią piliulę.
Pagal socialinę kilmę beveik visi vaistininkai – miestiečiai. Nors 3 farmacininkai ir vartojo prierašus „famatus“ ar „honestus“, tačiau tai rodė jų elitinę padėtį tarp miestiečių, o ne priklausymą bajorijai. Ne visais atvejais aiški tautinė vaistininkų kilmė. Farmacininkų grupėje, kaip ir tarp to meto Vilniaus auksakalių, dominavo užsieniečiai. Būta vietinių (lietuvių ir rusėnų), pvz., Jokūbas, Sebastijonas, Jablka, nemažai atvykusių iš Lenkijos (Grigorijus Pasternakas, Valmanas, Gambina ir Mžiglodas). Svarią grupę tarp užsieniečių sudarė vokiečiai (Kondratas, Hanusas ar Kopas), o Kornelijus Vinholdas buvo olandas.
Prestižinis amatas
Šios profesijos atstovus amžininkai gerbė. Prestižą rodo vaistininkų vertinimas viešajame diskurse, patekimas į valdantįjį miesto elitą ir į turtingiausių miestiečių grupę.
         
  Kiekvienas XVI–XVII a. pr. Vilniuje dirbęs vaistininkas sukaupė didesnį negu vidutinio miestiečio turtą.  
         
Trys šios grupės nariai (Jokūbas, Jablka ir Mžiglodas) priklausė miesto magistratui, ėjo metinių tarėjų pareigas, o Mžiglodas buvo paskirtas ir vaitijos laikytoju. Vaistininkai buvo aktyvūs miestietiškoje aplinkoje, nuolat bendravo su miesto elitu, turtingais miestiečiais, kai kurie tapo įtakingų didikų (pvz., Radvilos) klientais. Tarp šio užsiėmimo ir gerovės būta tiesioginio ryšio. Kiekvienas XVI–XVII a. pr. Vilniuje dirbęs vaistininkas sukaupė didesnį negu vidutinio miestiečio turtą. Daugiau kaip pusė jų Vilniuje turėjo namus, ne retas – solidžius, iki 6 000 auks. vertės mūrnamius, stovėjusius miesto centre. Keli net buvo nemažų žemės valdų savininkai. Taigi vaistininku būti apsimokėjo. Todėl nelabai aišku, kodėl vaistininkų grupė nepasižymėjo ryškesniais profesijos tęstinumo bruožais. Dinastijų atvejai – vos du. Farmacininkais tapo Jablko ir Kendzerskio sūnūs. Šiaip jau sūnūs mieliau rinkdavosi auksakalystę, geriausiu atveju tapdavo bajorais.
Vaistinė – viduramžių prekybos centras
Duomenys apie vaistininkų veiklą to meto šaltiniuose atsispindi nežymiai. Vilniečiai vaistininkai, kaip ir Krokuvos, nesusibūrė į atskirą cechą, o Poznanės ir Lvovo kolegos susivienijo. Vaistininkų veikloje būta cechinei organizacijai būdingų bruožų.
 
Įdomybė
 
XVI–XVII a. vaistinėje vaistai sudarė tik dalį prekių, daugiau buvo parduodama prieskonių, parfumerijos, konditerijos gaminių, įvairių gėrimų. Iki XVIII a. vyravęs vaistinės, krautuvės ir smuklės derinys buvo pelningas verslas.
 
Meistrams prilygę žymiausi farmacininkai (Pigulka, Finkas) vaistinėse turėjo pagalbininkų – mokinių, vadinamų vaistininkėlių. Šie pagal gydytojų nurodymus gamindavo vaistus ir pristatydavo juos klientams. Tik gavę amato pradžiamokslį, pradėdavo privačią veiklą. Mokslas truko apie 6 metus. Tuometinis vilnietis farmacininkas gamino vaistinius ir kitokius preparatus, prekiavo jais. Vaistai sudarė tik dalį prekių, daugiau buvo parduodama prieskonių, parfumerijos, konditerijos gaminių, įvairių gėrimų. Vaistus, kaip ir visoje XVI a. LDK, vilniečiai gamindavo daugiausia iš žolinių augalų, dalį medžiagos gaudavo iš užsienio. Tai liudija išlikęs 1577 m. Simono Dušinskio vaistinės Breste inventorius ir 2 vaistų receptų knygos. Radvilų fonde (Lenkija) saugomi du XVII a. pr. rankraštinių receptų rinkiniai su 700 receptų.
Pirmosios vaistinės: keistų rakandų knibždėlynas ir egzotiškos iškabos
Istoriografijoje įsitvirtinęs teiginys apie iš Lenkijos atkeltą karališkąją vaistinę Vilniuje 1506 m. nėra patikimas. Pirmas neabejotinas su seniausia vaistine susijęs faktas – tarp 1506–1509 m. Žygimanto Senojo pirktas sklypas vaistinei statyti Vilniuje.
         
  „Vilniuje jūsų poniai motinai dėl sveikatos reikia gyventi, kadangi Vilniuje, apsaugok Viešpatie nuo kokios ligos, yra ir vaistinės, ir gydytojai.“  
         
Tarp 1510 ir 1521 m. mieste veikė Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos įsteigta vaistinė. Abi šios seniausios vaistinės stovėjo miesto centre, Žemutinės pilies ir dabartinės Vilniaus gatvės rajone. Nuo 1531 m. Vilniuje vienu metu veikė 3 vaistinės. Ne veltui 1549 m. Žygimantas Augustas laiške svainiui Mikalojui Radvilai Rudajam rašė ne apie vieną, bet kelias mieste veikiančias vaistines: „Vilniuje jūsų poniai motinai dėl sveikatos reikia gyventi, kadangi Vilniuje, apsaugok Viešpatie nuo kokios ligos, yra ir vaistinės, ir gydytojai.“ Vėliau vaistinių skaičius mieste išaugo. Beveik visos jos Pilies–Didžiojoje gatvėse, viena – Vokiečių gatvėje. Panašiai buvo ir Krokuvoje. Sprendžiant pagal negausią ikonografinę medžiagą ar aprašymus, to meto vaistinėse būdavo svarstyklių, daug kolbų, butelių, statinaičių, dėžučių ir kitokių talpų bei įrankių, iš viso nuo 500 iki 870 vienetų įvairių indų ir įrankių. Vaistines puošdavo specialios iškabos, kuriose būdavo vaizduojami juodaodžiai, drambliai ir kitokia „egzotika“. Nemažos, gerai įrengtos vaistinės kaina XVI a. viduryje siekė net 700 auksinų. Taigi jos įsigijimas ar įsteigimas buvo brangus veiksmas.

Literatūra: R. Ragauskienė, Vaistininkai XVI a. Vilniuje, Vilniaus istorijos metraštis, 2007, t. 1, p. 29–54.
 
Raimonda Ragauskienė