Europinis, pasaulinis kontekstas / XVI vidurio - XVII a.
Grįžti

Sigizmundas Herberšteinas – Lietuvos „ambasadorius“ Europoje

Į Lietuvą atvedė taikdariška misija
Sigizmundas Herberšteinas gimė 1486 m. Vipachų pilyje – dabartinėje Slovėnijoje, tuometiniame Štirijos regione, kuris įėjo į Šv. Romos imperijos sudėtį. Nuo 1499 m. jis studijavo viename geriausių to meto Renesanso idėjomis persmelktame Vienos universitete. Tuo laikotarpiu čia dėstė žymus geografas, istorikas ir humanistas Konradas Celtis. Netrukus po studijų 1506 m. S. Herberšteinas pradėjo ilgalaikę tarnybą Habsburgų, Romos karalių ir Šv. Romos imperijos imperatorių, dvare. Iš pradžių S. Herberšteinas tarnavo kaip karininkas, vėliau, pasižymėjęs kaip poliglotas ir oratorius, siekė diplomato karjeros. Skaitė ir kalbėjo lotynų, vokiečių, ispanų, slovėnų, kitomis pietų ir rytų slavų kalbomis. Sigizmundas Herberšteinas buvo atsakingas už Imperijos rytų politiką, santykius su Vengrija, Čekija, Lenkija, Lietuva, Osmanų sultonatu ir Maskvos valstybe.
     
  Lietuvoje S. Herberšteinas lankėsi dviejų pasiuntinybių 1517 ir 1526 metais metu. Jis atliko taikdario – tarpininko vaidmenį. Bandė savo valdovo imperatoriaus Maksimilijono (pirmoje pasiuntinybėje) ir Austrijos erchercogo Ferdinando (antroje) vardu sutaikyti du susivaidijusius valdovus: Lietuvos didįjį kunigaikštį ir Lenkijos karalių Žygimantą Senąjį bei Maskvos didįjį kunigaikštį Vasilijų III.  
     
Diplomatinės kelionės virto tarptautiniu „bestseleriu“
Šių dviejų pasiuntinybių metu S. Herberšteinas aplankė Maskvos, Lietuvos, Lenkijos ir Vengrijos valstybes. Susipažino su šalių geografija, religija, papročiais ir žmonių buitimi. Jis bendravo ne tik su Maskvos ir Lietuvos valdovais, jų dvariškiais ir kitais kilmingaisiais, bet ir su įvairiausių luomų atstovais, net su valstiečiais. Pasiuntinybių metu S. Herberšteino iniciatyva buvo nurašytos Maskvoje buvusių metraščių dalys, kiti svarbūs to meto Maskvos valstybės dokumentai. Abiejų pasiuntinybių metu S. Herberšteinas keliavo apie metus laiko.
Šių kelionių įspūdžių, sukauptos patirties, įvairiausių raštinių ataskaitų pagrindu diplomatas  ir keliautojas, Renesanso idėjų veikiamas,
         
  Parašė pirmąją Europoje knygą, skirtą paslaptingai ir tolimai Maskvos valstybei bei jos kaimynėms.  
         
parašė pirmąją Europoje knygą, skirtą paslaptingai ir tolimai Maskvos valstybei bei jos kaimynėms.
Pirmasis knygos leidimas „Užrašai apie Maskoviją...“ pasirodė 1549 metais. Knyga parašyta visus Europos intelektualus vienijusia lotynu kalba (dar du lotyniški leidimai išvydo šviesą 1551 ir 1556 m.). 1550 metais Venecijoje, didžiausiame to meto knygų leidybos centre, pasirodė antrasis šios knygos leidimas italų kalba. Nuo 1557 m. knyga buvo pasiekiama ir vokiškai skaitančiai auditorijai. Netrukus prie lotyniškų, itališkų, vokiškų publikacijų prisijungė prancūziški bei angliški vertimai. Dar S. Herberšteinui esant gyvam (o mirė jis 1566 m.), knyga buvo išleista maždaug 10 kartų pagrindinėmis Vakarų Europos kalbomis. Europos skaitytojai sužavėjosi šiuo veikalu, S. Herberšteinas tapo itin skaitomu savo epochos autoriumi. „Užrašuose…“ S. Herberšteinas papasakojo ne tik apie Maskvos, bet ir apie Lietuvos, Lenkijos bei Vengrijos valstybes, jų istoriją, gyventojų papročius ir gamtą.
Rytų Europos keistenybės ir egzotika vakariečio akimis
Šiuose knygoje skaitytojus patraukė įvairiausios keistenybės. Maskovijoje (taip S. Herberšteinas vadino Maskvos valstybę) stūksojo didžiuliai tankūs miškai; atstumai ten buvo matuojami ne myliomis, kaip įprasta Europoje, o dienomis kelio; žmonės miegodavo ne lovose, o ant ilgų ir plačių suolų; dėl stiprių šalčių gyventojai lengvai nušaldavo neapsaugotas galūnes.
     
  Lietuva autoriui pasirodė artimesnė, tačiau taip pat kupina paslapčių ir keistenybių. Žemaitės, anot autoriaus, paeiliui gimdydavo itin aukštus ir itin mažus vaikus; nusigyvenę Lietuvos valstiečiai, savo ponams paliepus, galėdavę net pasikarti; o Kijeve gyvenusios moterys buvo tokios ištvirkusios, kad septynerių metų prarasdavo nekaltybę…  
     
Visa tai kurstė skaitytojų fantaziją. Ar galima manyti, kad kai kurie vaizdiniai Vakarų europiečių sąmonėje gyvi iki šiol?..
Kvapą gniaužiantys mūšių aprašymai
Kuo to meto Europos skaitytojus galėjo sudominti knygoje kuriamas Lietuvos vaizdinys? Vienas galimų atsakymų – lietuvių karyba. Sigizmundas Herberšteinas knygoje papasakojo Lietuvos ir Maskvos karinio konflikto aplinkybes. Daug knygos puslapių skirta mūšių aprašymams. Garbingiausią vietą tarp jų užėmė 1514 m. Oršos kautynės. Galima tik įsivaizduoti, kaip kibirkščiavo knygos skaitytojų fantazija, kai šie skaitė, jog kovos
         
  S. Herberšteinas tapo savotišku Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės karo vadų dainiumi.  
         
lauke susidūrė 80 000 maskvėnų ir 35 000 lietuvių kariuomenės; Vakarų Europoje tuo metu tai buvo neįsivaizduojamas karių skaičius! Mūšio baigtį lėmė ne akivaizdi maskvėnų kiekybinė persvara, bet sumanūs ir drąsūs lietuvių karo vado kunigaikščio Konstantino Ostrogiškio veiksmai. S. Herberšteinas tapo savotišku Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės karo vadų dainiumi. Jo plunksnai priklausė ryškiausios panegirikos ne tik K. Ostrogiškiui, bet ir ne ką mažiau sumaniems bei  nusipelniusiems karo vadams Albertui Goštautui bei Eustachijui Daškovičiui, net ir išdavikui Mykolui Glinskiui. Šie bebaimiai didvyriai apsukrumu ne tik dažnai nugalėdavo didesnes maskvėnų pajėgas, bet ir apgindavo kraštą nuo staigių totorių antpuolių.
     
  Sigizmundas Herbersteinas neapgaubė lietuvių karybos Edeno skraiste. Skyriuje apie Lietuvą autorius rašė: „Jeigu lietuviams kas nors grasina karu, tuomet jie renkasi ginti krašto numatytoje vietoje išsipustę bei su geriausia ginkluote. Kai kariuomenė būna surašyta, tuomet dalis karių išsisklaido, liekantys išsiunčia geriausius žirgus ir ekipuotę namo bei seka karo vadą lyg priverstinai“. Autorius taip pat išskyrė dažnas intrigas Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvare.  
     
Andrejus Ryčkovas