Asmenybės / XVIII vidurio – pabaigos
Grįžti

Simonas Martynas Kosakovskis: XVIII a. išdaviko atvejis

Simonas Martynas Kosakovskis (Szymon Marcin Kossakowski) gimė 1741 metais Šilų dvare, dabartiniame Jonavos rajone. Mokėsi Kauno jėzuitų kolegijoje ir Karaliaučiaus universitete. Buvo artimas Kuršo kunigaikščio Karolio Kristijono Wettino bendradarbis, kuriam padėjo sunkiais 1763 m., kai Rusijos kariuomenė kunigaikštį išvarė iš Kuršo.
Politiniai piruetai 180 laipsnių kampu
S. M. Kosakovskis 1764-aisiais rinkimuose parėmė karalių Stanislovą Augustą Poniatovskį, tačiau negavęs iš karaliaus pageidaujamos seniūnijos, nuo jo nusisuko.
 
Įdomybė
 
XVIII a. ATR lyderis S. M. Kosakovskis įvykdė vieną ilgiausių Baro konfederatų žygių: su savo būriu per Kuršą, Prūsiją ir Mazoviją nužygiavo iki Didžiosios Lenkijos
 
Kartu su seimo delegacija vyko į Rusiją pas imperatorienę Kotryną II prašyti jos paramos, užtikrinant tvarką Lietuvos ir Lenkijos valstybėje. Tačiau 1768 m. prisidėjo prie Baro konfederacijos, nukreiptos prieš Rusijos įtaką Abiejų Tautų Respublikoje, ir ėmė organizuoti sukilimą Lietuvoje. Netrukus tapo Lietuvos konfederacijos vyriausiuoju maršalu. Tų pačių metų lapkritį, spaudžiamas Rusijos kariuomenės, pasitraukė į Prūsiją. Iš jos atvyko į Drezdeną, kur tapo Saksonijos partijos, ketinusios nuversti iš sosto valdovą Stanislovą Augustą, lyderiu.
     
  S. M. Kosakovskis išvyko į Turkiją, kur apsimetė Saksonijos pasiuntiniu ir pradėjo antirusišką kampaniją. Jis suklastojo sultono laišką, skirtą Baro konfederacijos vadovybei, kuriame turkų sultonas neva griežtai ragino nuversti Lietuvos ir Lenkijos valdovą. Ta proga Baro konfederatai 1770 m. balandžio 9 d. Varnoje paskelbė apie karaliaus pašalinimą iš sosto. Supratę apgaulę, Baro konfederacijos vadai įsakė Kazimierui Pulaskiui, žymiam karo vadui, sučiupti S. M. Kosakovskį. Tačiau pastarasis suspėjo pasitraukti į Lietuvą, kur toliau kovojo su rusų pulkais.  
     
S. M. Kosakovskis suorganizavo 4 000 žmonių – vieną mobiliausių Baro konfederatų kovinių būrių, su kuriuo dažnai puldinėjo rusų kariuomenės dalinius, o sykį įsiveržė net į Smolensko žemes. Įvykdė vieną ilgiausių Baro konfederatų žygių:
         
  S. M. Kosakovskis suorganizavo 4 000 žmonių – vieną mobiliausių Baro konfederatų kovinių būrių, su kuriuo dažnai puldinėjo rusų kariuomenės dalinius, o sykį įsiveržė net į Smolensko žemes.  
         
su būriu per Kuršą, Prūsiją ir Mazoviją nužygiavo iki Didžiosios Lenkijos. Dėl to buvo pramintas Lietuvos Pulaskiu.  
1775 m. S. M.  Kosakovskis susitaikė su karaliumi Stanislovu Augustu ir tapo prorusiškos partijos lyderiu. 1786–1788 metais buvo Nuolatinės tarybos (rusų valdžios įkurtos valstybinės institucijos) nariu. 1790 metais įstojo į Rusijos kariuomenę, kovojusią Balkanuose su turkais, ir gavo generolo majoro laipsnį.
         
  1775 m. S. M.  Kosakovskis susitaikė su karaliumi Stanislovu Augustu ir tapo prorusiškos partijos lyderiu.  
         
Nuo 1791 metų palaikė glaudžius ryšius su būsimais valstybės išdavikais Sewerynu Rzewuskiu ir Szczęsnu Potockiu, ruošiusiais Targovicos aktą. Laiške Rusijos valdovei Kotrynai II nuolankiai rašė: „Nematau ir niekas negali pamatyti mūsų krašto visuotinės laimės be pagarbos didžiajai kaimyninei valstybei, kurios interesas – matyti mus protingais ir laimingais.“
S. M.  Kosakovskio prorusiškas entuziazmas
Tarnaudamas Rusijos kariuomenei, jis perdavė nemažai vertingų žinių apie Lietuvos ir Lenkijos karinių dalinių būklę. Ragino pagrobti Tadą Kosciušką (1746–1817) ir karaliaus sūnėną kunigaikštį Juzefą Poniatovskį. 1792 metais S. M. Kosakovskio vadovaujamas Rusijos korpusas nuo Polocko pusės užpuolė ATR.
         
  S. M. Kosakovskis siūlė Lietuvą prijungti prie Rusijos atskiros kunigaikštijos teisėmis.  
         
Tų pačių metų birželio 25 d., rusų daliniams užėmus Vilnių, jis tapo Lietuvos didžiuoju etmonu. Vilniaus Šv. Jono bažnyčioje vykusioje iškilmingoje sueigoje dalyvavo Vilniaus universiteto profesoriai bei miesto cechų atstovai, nešini savo vėliavomis. Livonijos vyskupas Juozapas Kazimieras Kosakovskis (Józef Kazimierz Korwin Kossakowski; 1738–1794), aukojęs šv. Mišias, savo brolį Rusijos generolą Simoną Martyną Kosakovskį paskelbė Lietuvos didžiuoju etmonu. 1793-ųjų sausį, prūsų kariuomenei įsiveržus į Didžiąją Lenkiją, pagrasino paskelbsiantis visuotinę mobilizaciją.
Toks įkarštis nustebino net jo bendražygius rusus. S. M. Kosakovskis siūlė Lietuvą prijungti prie Rusijos atskiros kunigaikštijos teisėmis. 1793 metų Gardino seime, svarsčiusiam antrąjį ATR padalinimą, karalius paskyrė jį į deputaciją, turėjusią derėtis su Rusijos pasiuntiniu Jokūbu Sieversu.
         
  Užveržiant išdavikui kilpą suskambo Šv. Kazimiero bažnyčios varpai, o minia pradėjo skanduoti: „Tegyvuoja Respublika!“  
         
1794 metais S. M. Kosakovskis parengė Lietuvos kariuomenės sumažinimo planą. T. Kosciuškos sukilimo metu balandžio 24 d. buvo suimtas Vilniuje ir pasodintas Arsenalo rūsyje. Balandžio 25 dieną kriminalinis teismas nuteisė S. M.  Kosakovskį mirties bausme pakariant. Jis buvo pakartas priešais Vilniaus rotušę. Užveržiant išdavikui kilpą suskambo Šv. Kazimiero bažnyčios varpai, o minia pradėjo skanduoti: „Tegyvuoja Respublika!“ Nuosprendį perskaitė Vilniaus teismo advokatas Elsneris. Vėliau kūnas palaidotas Jonavos Šv. Jokūbo bažnyčios požemiuose.
 
Eligijus Raila